Yoshitoki Oima „Tylus balsas“ („A Silent Voice“)

Yra toks dalykas kaip svetima gėda. Dažnai nuo jos kenčiu. Nieko negaliu su savim padaryt, į kai kuriuos dalykus tiesiog skauda žiūrėti.

Pirmą kartą su „Tyliu balsu“ susipažinau žiūrėdama animacinį filmą (anime). O vargeli, kaip kankinausi. Turėjau ilgesnes pertraukas daryti bent pora kartų, nes buvo nesvietiškai gėda dėl pagrindinio herojaus Šoja veiksmų.

Bet va, pora metų praėjo. Spėjau anime peržiūrėti ir mangą perskaityti po 2 kartus. Manau, čia ne pabaiga. Istorija bus kartojama, nes man labai patiko.

- Apie ką

Patyčias. Nerimą. Negalią. Socialinę fobiją. Atlaidumą. Draugystę. Norą žudytis. Taigi, ne lengviausios temelės.

Pagrinde sekame berniuką Šoja Išida, kuris negalėjo pakęsti nuobodulio ir varydavo išdykauti bei žaisti su klasiokais. Jo nelaimei, draugai vienas po kito pradėjo rimčiau žiūrėti į mokslus, susimąstė, kad iš aukštai šokinėti yra pavojinga, tad iškilo grėsmė pralaimėti kovą su nuoboduliu. Bet jį išgelbėjo nauja klasiokė, Šoko Nišimija. Prisistatė mergaitė neįprastai – visiems parodydama savo „Pasikalbėjimų knygelę“, kurioje parašyta, kad ji kurčia ir kviečia kitus bendrauti su ja knygelės ir užrašų pagalba.

Šoja tuojau sumanė pratestuoti mergaitės klausą garsiai surėkdamas jai už nugaros. Ir taip prasidėjo patyčios. Labai žiaurios. Bet Šoko tik atsiprašinėjo ir stengėsi susidraugauti. Kitus toks elgesys net erzino. Šojo jos visai nesuprato, kodėl ji nepyksta. Ir tyčiojosi tik dar labiau. Visa tai neliko nepastebėta. Ypač po keletos sunaikintų klausos aparatų. Mergaitės mama nenutylėjo, kad jos vaikas kenčia, kaltininkas buvo greitai išaiškintas.

Siaubingai išsigandęs Šoja pradėjo kaltinti ir kitus klasiokus, kurie prisidėjo prie patyčių ar juokdavosi iš mergaitės. Klasė jam to neatleido ir berniukas pats tapo patyčių objektu. Tai visiškai pakeitė Šoja. Jis tapo užsidaręs, ėmė bijoti žmonių ir svarstyti apie savižudybę. Labai gailėjosi to, ką padarė savo kurčiai klasiokei, kuri jau seniai pakeitė mokyklą. Neramia sąžine nusprendė mamai atpirkti tai, ką ji sumokėjo už klausos aparatus, išmoko ženklų kalbą ir susirado savo buvusią klasiokę Šojo.

Čia jaudinanti istorija tik prasideda.

- Įspūdžiai

Turinys tikrai sunkus. Labai nemalonu buvo skaityti apie patyčias. Gana gerai parodyta, kaip stipriai jos paveikia auką ir kaip sunkiai suprantami kitokie žmonės, nes, viena, su jais sunku susikalbėti, antra, jie sukelia daug nepatogumų aplinkiniams. O kuklumas ir nuolaidumas ne visada yra gera reakcija į patyčias. Sunku buvo skaityti ir kaip pats neklaužada Šoja kentėjo pašaipas, kuriam socialinės situacijos ėmė kelti tiek daug nerimo, kad visas elgesys išduodavo, kaip jam nejauku. Sakyčiau, autorė net pernelyg gerai pavaizdavo socialinį nerimą. Beveik pačiai neramu buvo. O socialinę fobiją perteikti dideliais „X“ ant veidų buvo puiki ir originali idėja.

Nors paliesta daug sunkių temų, visgi, tai yra graži istorija. Labai mėgstu tokius brendimo (coming of age) pasakojimus. Čia atsiranda nauji draugai, galbūt tokie, kokių ankstesnysis Šoja niekada nebūtų pasirinkęs, bet kiekvienas su savo šarmeliu, ypač Tomohiro. Įdomių veikėjų tikrai netrūksta. O ir siužetas pernelyg nenuklysta, susikoncentruota ties Šoja ir Šoko istorija ir papildomai pridėta tiek, kiek reikia. Išskyrus 7-tą tomą. Nuklysti apie ateities studijų ir profesijų pasirinkimus tikrai nebuvo reikalo. Ir taip jau buvo parodyta, kad veikėjai pasikeitė, o pradėti šią plačią temą ir tik paviršiumi prasieiti – kam? Tą dalį ir buvo nuobodžiausia skaityti. Bet tam skirta viso labo keletas skyrių.

Buvo pora veikėjų, kurie nepatiko. Pavyzdžiui, hipokritiška manipuliatorė klasės pirmūnė. Bet komikse, rodos, na ir kas. Tai tik dar viena draugė kompanijoje, kuri turi savo trūkumų. Juk kitais aspektais geras žmogus. Šiaip visa susidariusi chebrytė buvo labai faina.

Įdomu būtų išgirsti kitų skaičiusiųjų ar žiūrėjusių filmą nuomones apie Ueno. Šita mergaitė prisidėjo prie patyčių ir iki pat galo buvo nedraugiška ir net žiauri Šoko atžvilgiu. Bet ji nebuvo ir iš tų, kurie tyčiojasi iš piktybiškumo ar noro pakenkti. Veikiau Šoko klasėje jai sukėlė daug nepatogumų ir Ueno jai siuntė subtilius ženklus, kad nenori bendrauti. Deja, kurčiai mergaitei sunku išgirsti apkalbas. Sakyčiau, Ueno buvo vienas iš įdomesnių personažų. Ji elgėsi žiauriai, tradicinės atpirkimo arkos neturėjo, tačiau jos elgesys buvo reakcija į tai, kad Šoko savo buvimu sukėlė daug nepatogumų ir netgi nelaimių kitiems, kad buvo reikalaujama prisitaikyti prie neįgaliai mergaitei suprantamų bendravimo būdų, kuri pati nesuprato aplinkinių ir jų jausmų. Ne tai, kad čia pateisinami dalykai, bet pats personažas moraliai ypač pilkas ir net juodas. Jos reakcijos man atrodo labai žmogiškos ir kėlė klausimų.

Kas dar įdomu, Lietuvoje nuo kitų metų pereiname prie įtrauktos klasės politikos ir mokyklos turės priimti į savo gretas vaikus, kurie turi įvairių sutrikimų (klausos, regos, autizmą ir t.t.). Daug „Tyliame balse“ iškilusių problemų buvo dėl to, kad mokytojas buvo abejingas tokiai mokinei, abejingas mokiniams, kurių mokymasis apsunko dėl to, kad ištisai turi pagelbėti kurčiai klasiokei. Mokykla bei mokytojas nebuvo pasiruošę priimti tokią mokinę. Ar neturėsime mes daug panašių situacijų Lietuvoje nuo kitų metų? Girdėjau, kad dalis mokyklų tam aktyviai ruošiasi, konsultuojasi, ruošia kambarius ir mokytojus, bet daug girdžiu ir pasipriešinimo šiai politikai.

Taigi, grįžtam prie mangos. Rekomenduoju. Tai labiau paauglių (young adult) literatūra, bet man patiko. Lietuvos kino teatruose kažkada rodytas „Tylus balsas“ – vertas dėmesio. Mangoje, žinoma, visko yra daugiau, galima geriau suprasti kai kuriuos veikėjus.

5 iš 5