„Užrašyti žodžiai liudija“

ISTORINĖMUZIEJINĖ

6/22/20233 min read

Prieš metus du perskaičiau pora knygų apie Aušvicą. O ir apskritai, dabar jų apstu, net nebesinori į rankas imti, jei pamatau, kad veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metu. Matant daug tokios tematikos kilo noras paskaityti kažką labiau artimo Lietuvos istorijai. Žinau, kad ir mūsiškius vežė į koncentracijos stovyklas, tačiau apie ką mažai randu knygų, tai apie trėmimus į Sibirą.

2022 metais pirmąkart gyvenime sumaniau dalyvauti „Knygų mugėje“. Vis iškildavo kokie reikalai šeimoje ir tuo metu nebūdavau Vilniuje, arba pabijodavau masės žmonių (vaikystės vaikščiojimo po turgaus minias trauma). Pasiėmiau laisvą penktadienį, kad nepaskęsčiau tankioje savaitgalinėje minioje. Deja, pirmoji mano mugė buvo liūdna patirtis. Tik prasidėjo karas Ukrainoje, kas baisiai sukrėtė, o giminėje apturėjome laidotuves. Į mugę vykau ir su entuziazmu, ir su liūdesiu. Turėjau nedaug laiko, tad nusprendžiau sudalyvauti tik viename renginyje, knygos „Užrašyti žodžiai liudija“ pristatyme. Po to ją įsigijau, dabar praėjus daugiau nei metams, perskaičiau.


- Apie ką


Tai yra ganėtinai muziejinis leidinys, ne romanas, ne istorinis veikalas. Čia turime daug įvairių nuotraukų, šiek tiek biografinės informacijos apie tremtinius, ištraukas iš dienoraščių bei atsiminimų. Parinkti įvairūs likimai ir į skirtingas Sibiro vietas patekę žmonės. Gauname susipažinti su motinų, tėvų, dukrų ir sūnų atsiminimais, taip pat ir su buvusio Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio išgyvenimais.


Leidinio sudarytojos leidžia pamatyti skirtingas patirtis, šviesias ir tamsias dienas, pajusti, kas žmonėms buvo aktualu, sužinoti, kiek mokėta už maistą, kokius darbus duodavo, kaip su lietuviais elgdavosi vietiniai.


- Įspūdžiai


Tikrai ne viską buvo įdomu skaityti. Kita vertus, čia gavau suprasti, kas iš tikro buvo tuo metu svarbu tremtiniams. Nuolat badaudami ir sunkiai besiversdami kai kurie daug rašė apie maistą, jo kainas, beveik kiekvienas rašė apie duoną, skųsdamasis, kad dažnai jos nėra, arba gaunama per mažai.


Pamačiau, kad labai skiriasi pasakojimas priklausomai nuo to, ar žmogus rašė dienoraštį būdamas tremtyje, ar viską įamžino jau tik grįžęs. Atsiminimus rašiusieji mažiau koncentravosi į kasdienes problemas, kalboje yra daugiau refleksijos ir šių įvykių svarbos supratimo. Kai kurie turėjo daugiau literatūrinio talento, kiti rašė buitiškiau. Pastebėjau, kad paauglių dienoraščiai buvo daug optimistiškesni, jie pasidžiaugdavo gražia gamta, o tėvai kartais sunkiai sirgo ir nerimaudavo, ką vaikai valgys, kur gauti žieminius batus ir pan.


Buvo daug gimtinės bei tėvų ilgesio. Vyrai būdavo atskiriami nuo moterų, tad dažnai neaišku, kur kita šeimos pusė ir kaip jiems sekasi. Deja, ne visi atsiminimų autoriai grįžo, dalis mirė svetimoje žemėje.


Romanas ar istorinis veikalas leistų geriau pažinti arba vieno žmogaus istoriją, arba geriau suprasti, kokia buvo tremtis, kaip paveikė, kokia buvo istorinė bei kultūrinė reikšmė ir t.t. Čia gauname trupinėlius. Tačiau kartu šis leidinys yra savotiškai asmeniškesnis. Daug dienoraščių nuotraukų. Matau rašyseną, piešinius, kada rašalas baigdavosi. Tai lyg trumpas užėjimas į svečius – iš vieno kambario šeimininko gerai nepažinsi, bet kartu tame yra daugiau artumo.


Citatos:

„Prasideda pirmas mano gyvenimo kovos aktas.

Naujoji Vilnia. Stovi vyrų ešalonas. Einu pro užkaltus vagonus ir teiraujuos tėtuko.

- Nėra, nėra, nėra, - vienas atsakymas.

Vėl sugrūda į vagonus, užrakina. Jaudinamės.“


„Per skirstymą šaukia kiekvieną, ir žvilgsnis, kurį į mane metė juodbruvas plieninėm akim čekistas, buvo man žiauresnis už smūgį. Tai buvo vergų pirklio žvilgsnis, tiriantis, kiek turiu raumenų, kiek iš manęs galės išspausti. Pirmą kartą pajutau, kad esu daiktas. Apie tai, kad man dar mokykloj reiktų mokytis, niekas negalvoja.“


„Girdėjau, kad mirė Žilinskas, buvęs teisingumo ministras. Aš jam pavydžiu. Geriau mirti nei kad taip gyventi.“


„Aš manau, kad ne vienas didvyris, stovėdamas prieš atstatytą šautuvą yra pasakęs, kad Jūs esate Durniai!!! Bet turbūt nė vienas nėra to užrašęs. Taigi, aš užrašau: Draugai Ruskiai! Jūs esate Durniai! Ir, pavyzdžiui, jei dėl šių žodžių Jūs supykę liepsite mus sušaudyti ar šiaip ką nors blogo mums padaryti, tai dėl to Jūs visiškai nepasidarysite protingesni! Aš Jums linkiu greičiau nuversti tą kvailį Staliną ir jo palydovus!!!


„Rusai pas save tvarkytis nemokėjo ir nemoka, kitas tautas, būdami skaitlingi, užkariaudavo ir engė. Jųjų neapykanta dar labiau didėja dėl to, kad jie aiškiai mato tų kitataučių didelį kultūrinį pranašumą. Jiems vis rodosi, kad jiems yra dėl to bloga, kad jie visą pasaulį maitina, visiems duoda, o sau nelieka, net tie, kurie šiaip jau kartais ir pareiškia užuojautą, tai vis dėlto tai yra tik momento reikalas. Tik dėl to, kad mums blogiau nei jiems. Ne vienas man pareiškė, kad „jūs kenčiate, tai žinote už ką, o mes net nežinome už ką, o kai paklausi, už ką gi, jam rodosi, mes kenčiame, paprastai atsako: „Už tai, kad daug visko turėjote.“