Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt „Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai“

Knygos idėja užgimė autoriams sunerimus dėl Donald Trump, kadangi jo pasisakymai bei elgesys priminė iki šiol tirtų autokratų iškilimą į valdžią ir po to sekusią demokratijos griūtį, įvykusią legaliais keliais. Nenorėdami, kad JAV ištiktų panašus likimas autoriai analizuoja Trumpą, pateikia rekomendacijas, kaip elgtis, norint sustiprinti demokratiją.

Bet juk Amerika išgyveno, dabar prezidentauja Joe Biden, ar beverta skaityti? Be to, gyvenu Lietuvoje, prieš gerus metus Ukrainoje kilo karas, kurį pradėjo nedemokratiška valstybė. Amerikos problemos ir pergyvenimai man neaktualūs. Tačiau manau, kad kaip tik dabar yra ypač geras laikas šią knygą skaityti. Praėjus visam Trumpo vajui kaip tik galima šaltu protu įvertinti tai, apie ką rašė autoriai, o knygoje pateikti pavyzdžiai naudingi ir vertinant Lietuvos bei kitų šalių situaciją.

- Apie ką

Nors kai kuriose šalyse demokratija gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį ir, atrodo, Europoje jau praėjo tie laikai, kai valdžia nuverčiama pasitelkus kariuomenę, lyg ir nebėra dėl ko nerimauti? Autoriai siekė parodyti, jog dabartinės demokratijos žlunga kitaip, lėtai ir patyliukais, dažnai visuomenei net nesuprantant, kas vyksta. Būsimas autoritaras į valdžią dabar patenka demokratijos keliu ir ima išnaudoti esamas valdžios institucijas savo naudai.

Autoriai pateikia keturis elgesio rodiklius, pagal kuriuos galima įvertinti ar dabartinis kandidatas į prezidentus galėtų tapti nedemokratišku autoritariniu lyderiu:

1. Atmetamas įsipareigojimas laikytis demokratinių žaidimo taisyklių arba jų laikomasi tik paviršutiniškai.

2. Politinių priešininkų teisėtumo nepripažinimas.

3. Pakantumas smurto skatinimui.

4. Pasirengimas apriboti priešininkų, įskaitant žiniasklaidą, pilietines teises.

Taip pat knygoje aprašomi būdai, kuriais autoritariniai lyderiai silpnina demokratiją, gilinamasi į tai, kas palaiko demokratijos dvasią, bei kaip ją reikėtų gelbėti.

- Kas buvo naudinga

Buvo naudinga sužinoti kaip legaliais būdais vyksta valdžios pavergimas. Jei prezidentas siekia nušalinti aukščiausiojo teismo teisėją, reikėtų sunerimti, nes į jo vietą norės paskirti sau palankų teisėją. Nepasitikėjimo žiniasklaida netrūksta, tačiau jeigu politikas menkina žiniasklaidą ar netgi dėl vienokių ar kitokių priežasčių į teismą paduoda opozicijos laikraščio savininką – reikėtų ypač suklusti. Skaidri ir teisinga informacija visuomenei yra labai svarbi norint suprasti, kas vyksta ir priimti teisingus sprendimus.

Naudingi buvo kitų šalių pavyzdžiai. Autoriai pateikė naują sąvoką – institucinis santūrumas. Nebuvau apie tai susimąsčiusi, rodos, normalu, kad kiekviena partija siekia valdžios, tačiau norint išlaikyti demokratijos dvasią svarbu gerbti oponentus ir nenaudoti turimų (legalių) priemonių stabdyti oponentų veiklą, jei jie nenusižengia konstitucijai. Iš tikrųjų įvairios valdžios struktūros turi daug legalių būdų, kuriais gali stabdyti veiklą, ilginti procesą ir padaryti tam tikrų įstatymų priėmimą neįmanomu.

- Kritika

Sakyčiau, kad knyga turėtų vadintis „D. Trumpas yra demagogas ir būsimas autoritaras. Ką demokratai turėtų daryti? Respublikonai, paklausykite ir jūs. Istorijos pamokos ateičiai“. Dabartinis pavadinimas pernelyg platus ir leidžia tikėtis daugiau, nei yra šioje knygoje. Čia daug dėmesio skirta JAV, nagrinėti tik politiniai veiksniai ir neapimta niekas kita. Tarkime, kokiu metu iškyla šie grėsmingi demagogai? Juk be pačios politikos yra daug kitų pjūvių ir veiksnių. Žmonių nepasitenkinimą valdžia stipriai įtakoja ekonominė situacija. Be to, yra kultūriniai ir mentaliteto skirtumai, galbūt tai yra svarbus veiksnys? O kaip spauda? Gal nepasitikėjimą žiniasklaida skatina ne tik demagogo pastangos, bet ir kiti veiksniai.

Kartais skaitant susidarydavo, jausmas, kad demokratijos priešas ir yra pati demokratija ir, kad ji (kas, demokratija, ar dabartinė sistema?) turi būti ginama nedemokratiškais būdais. Jei demokratiją laikome jau veikiančia sistemą ir rūpinamės jos stabilumu, sudarome trukdžius demagogams iškilti į valdžią, tuomet kone didžiausia demokratijos kritika atkrenta – populistinių, visuomenei pataikaujančių politikų iškilimas. Bet sustabdomas kelias ir žmogui, kuris suprasdamas iš kur kyla visuomenės nepasitenkinimas, nori keisti padėtį. Kokie tuomet belieka būdai ne politikams daryti įtaką įstatymams ir pasirūpinti, jog interesai bus atstovauti? Burtis į grupes ir bendrauti su politikais kaip su grupės atstovais. Pinigais maitinti politines grupes, kad jos nubalsuotų palankiau?

- Apibendrinimas

Knyga sukėlė daug minčių ir buvo padėjo geriau suprasti kaip veikia bei sąveikauja įvairios valdžios struktūros. Joje buvo pateikta daugybė naudingų pavyzdžių, tačiau tai tėra dalis demokratijos ir jos problemų dėlionės. Gal 300-tų puslapių knygoje ir neįmanoma visko apimti. Kaip bebūtų, tikrai buvo naudinga ir įdomu.

4 iš 5

Citatos:

„Gyvenimas Washington’ą išmokė, kad „valdžia įgyjama tada, kai esi pasirengęs jos atsisakyti“. Kadangi buvo labai gerbiamas, panašaus santūrumo ėmė laikytis ir daug kitų besiformuojančių Amerikos respublikonų institucijų.“

„Svarbiausia senatorių taisyklė buvo neleisti, kad „politiniai nesutarimai apveiktų asmeninius jausmus“. Tai nelengva, nes, kaip pasakė vienas senatorius, „sunku nepavadinti žmogaus melagiu, kai žinai, kad jis toks yra“. Bet senatoriai laikė mandagumą ypač svarbia sėkmingos veiklos dalimi, kadangi „tie, kurie svarstant vieną klausimą yra tavo priešai, pradėjus svarstyti kitą klausimą gali tapti tavo draugais“.

E. B. White citata:

„Negali būti, kad komisija nežinotų, kas yra demokratija. Tai žmonių eilė, pasisukusi į dešinę. Tai dalelytė „ne“ žodyje „nesistumdyk“. Tai šarvų skylė, pro kurią pamažu išbyra pjuvenos; tai įlenktas cilindras. Demokratija – pasikartojanti nuojauta, kad daugiau kaip pusė žmonių yra teisūs dažniau kaip pusę visų atvejų. Tai balsavimo kabinoje kylantis privatumo jausmas, bibliotekoje apimantis bendrystės jausmas, visur tvyrantis gyvybės pojūtis. Demokratija – tai laiškas redaktoriui. Demokratija – rezultatas devinto kėlinuko pradžioje. Tai idėja, kurios niekas nepaneigė, daina, kurios žodžiai dar neįgriso. Garstyčios ant dešrainio, grietinėlė pagal korteles pardavinėjamos kavos puodelyje. Demokratija – tai vykstant karui vidury dienos gautas Karo komisijos prašymas paaiškinti, kas yra demokratija.“