Sohn Won-Pyung "Migdolai"

Istorija apie tai kaip "vienas monstras (aš) sutiko kitą monstrą". Va, šita frazė mane užkabino. Taip, leiskimės į tamsiąsias žmogaus sielos kerteles! Gėlytės ir drugeliai daug mažiau įdomu.

Prieš skaitydama dar pasiieškojau interviu su autore. Ji pasakoja, kad susilaukusi vaikučio, suprato, kad kūdikiai, kadangi nemoka kalbėti, bendrauja emocijomis. Tada ji susimąstė, o kaip būtų, jei vaikas būtų kitoks? Matyt, tuomet buvo prasieita pro psicihinių sutrikimų sąrašą ir rasta aleksitimija - sutrikimas, kai sunku įsisąmoninti savo emocijas. Knygoje pateikta ekstremalesnė sutrikimo versija, nes ne tik kad neįsisąmoninamos savo emocijos, jokia emocijų raiška net nevyksta, lyg jų nebūtų. Be to, neatpažįstamos kitų emocijos.

- Apie ką

4 dalių istorija.

1 dalis. Apie vieną monstrą, tam tikrus socialinius iššūkius ir jo šeimą. Pagrindinis herojus neatpažįsta emocijų kituose bei pats nieko nejaučia - turi įgimtą smegenų sutrikimą. Mama moko, kaip turėtų elgtis ir ką sakyti skirtingose situacijose.

2 dalis. Sutinkamas antras monstras.

3 dalis. Sutinkamas dar vienas asmuo, normalus šįsyk. Nors buvo kalbama, kad kaip tik normaliu būti ir sunkiausia.

4 dalis. Tam tikras įvykis ir atomazga.

- Įspūdžiai

Įdomi pradžia, silpnas vidurys, į galą jau geriau, bet pernelyg laiminga pabaiga nuvylė.

Pradėsiu nuo to, kas patiko. Kai kurie palyginimai ir epitetai unikalūs. Toks naujoviškumas buvo šviežias ir įdomus. Pagrindinis veikėjas įdomus tuo, kad dėl savo sutrikimo negali natūraliai empatiškai reaguoti, netgi nejaučia baimės. Tačiau dėl to, neišmoksta saugotis pavojingų situacijų. Čia pabrėžiama, kad nebijojimas nėra tas pats, kas drąsa. Autorė parodė, su kokiais keblumais mūsų pabaisiukas susiduria, bei kaip į tai reaguoja aplinkiniai. Veikėjas toks, koks yra, tad ir pasaulį matome jo akimis. Kitų žmonių egesys yra apibūdinamas, bet jų emocijos nėra įvardijamos – jis juk neatpažįsta jausmų. Kartais skaitydama spėliodavau iš kūno kalbos, ką jaučia kitas veikėjas.

Taip pat knygoje buvo man labai patikęs šiltas ir rūpestingas personažas, buvęs daktaras, bandelių kepėjas.

Galiu dar paminėti, kad paaugliai kartais bendraudavo labai realistiškai, t. y. kaip atsilikėliai nemokantys rišliai kalbėti. Čia nenoriu pasakyti, kad visi jaunuoliai taip bendrauja, bet turint omeny, kokia yra to antrojo pabaisos patirtis bei gyvenimas, natūralu, kad jo komunikaciniai įgūdžiai nebus patys geriausi.

Tai tiek. Kitkas nepatiko. Bet turiu paminėti, kad nesu tikslinė knygos auditorija. Tai yra paauglių, jaunimo literatūra ir bibliotekoje man ją išdavė vaikų skyriuje. Gal tokiame amžiuje istorija paliktų stipresnį įspūdį. Nors nesibodžiu skaityti jaunimo romanų, bet ši nuvylė.

Nelabai mėgstu, kai pagrindinis veikėjas yra diagnozė, t. y. kai autorius pasiskaito ligos aprašą ir pagal tai sukuria veikėją. Bet kartais tai padaroma taip gerai, kad lieku sužavėta. Čia, tikslumo, manau, negalime tikėtis, bet pats veikėjas man patiko. Nuosekliai nejaučiantis, nesuprantantis, todėl ir situacijas bei kitus suprantantis labai ribotai. Pabaigoje viską sugadino noras, kad baigtųsi kaip pasakose - gyveno ilgai ir laimingai. Įsiminkite, jaunieji skaitytojai, gal ir nebūsite kaip visi, bet visada įveiksite savo sunkumus, nes tos smegenys keistai veikia, taigi, tikėkite stebuklais. Fee, nemėgstu tokių moralų.

Istorijoje nemažai atsitiktinumų. Gyvenime tie atsitiktinumai kitaip suvokiami, romane būna, kad jau atrodo, gal pristabdykit truputį, nerealistiška. Tad knygoje reikia pajausti tą slidžią ribą, ir išlaviruoti. Čia sutapimų buvo šiek tiek per daug. Žinau, gyvenimas kartais būna dar labiau neįtikimas, bet istorijoje ne visada išeina gerai sužaisti su atsitiktinumais.

Nepatiko istorijos nenuoseklumas. Pirma papasakojama apie tai, kaip sutinka kitą monstrą ir priveda iki tam tikro status quo. Po to atsiranda kitas veikėjas, bet pasirodo, kad tas personažas buvo pastebėtas jau anksčiau, tik autorė to neparodė. Atvirai kalbant, naujasis veikėjas man buvo absoliučiai neįdomus, tačiau reikalingas pagrindinio personažo progresui.

Vietomis truputį kliuvo vertimas. Pavyzdžiui: „susipainiojusi, negalėdama perkrimsti, kaip reikia suprasti tokius vaikus kaip aš…“ Turiu knygą el. formatu angliškai. Ten tas pats sakinys skamba visiškai kitaip: „So, like any mother, she tried to find a way to cast her daubts about her child in a positive light.“ Sunku pasakyti, kuris vertėjas sau leido daugiau, o kuris vertė artimiau originalui. Korėjietiškai nemoku, bet keliose vietose užkliuvo keistoki išsireiškimai, tačiau bendrai paėmus, čia labiau smulkmenėlė.

Visi tie trūkumėliai būtų net nepastebėti, jei romanas stipriai išneštų kitais aspektais. Manau, netrūks žmonių, kuriems ir išnešė, bet man… Plūduriavo plūduriavo ir paskendo. Patikusių knygų kranto pasiekti nepavyko.

2 iš 5. Nėra iš tų, kurias kitiems labai rekomenduočiau.

- Citatos:

„Kai vis daugiau faktų apie jo gyvenimą ir dienoraščio įrašų ėmė plaukti į paviršių, visuomenės susidomėjimą nušvietė sociologinė šviesa, visiems ėmė rūpėti nebe pats įvykis, bet priežastis, kodėl vyras negalėjo pasielgti kitaip. Vidutinio amžiaus vyrai, galvojantys, kad jų pačių gyvenimas nelabai kuo skiriasi, dūsavo iš liūdesio ir skausmo. Kai ėmė jaustis visuomenės užuojauta tam vyrui, imta labiau koncentruotis į Korėjos Respublikos realybę, kur dedasi tokie dalykai. Kas nužudytas – jau nebe taip svarbu.“

„Tėvai daug ko tikisi iš savo vaikų. Jei tai nepavyksta, tada tikisi įprastumo. Manydami, kad tai esmė. Tačiau, tiesą pasakius, būti normaliam ir yra pats sunkiausias dalykas.“

„Tora dažnai užsukdavo. Bet kokiu metu. Netikėtai užeidavo ir savaitgaliais, ir šiokiadienių vakarais. Atėjus laikui, kai turėdavo pasirodyti ji, net mausdavo nugarą. Buvau tarsi gyvūnas, kuris iš anksto nujaučia žemės drebėjimą, tarsi vabzdys, kuris prieš audrą išlenda į žemės paviršių.“