Robert Seethaler „Visas gyvenimas“, „Tabakininkas“ ir „Laukas“

Prieš gerus metus Seethaler knygos pateko į mano akiratį dėl viršelių, ypač „Laukas“ – mozaikinis ir užburiantis, jis traukė mano akis kaip šviesa traukia vabzdžius. Plonos knygutės, kietais, gražiais ir skoningais viršeliais – čia jau turi būti geras daiktas, pagalvojau. Gal koks seniai žinomas, bet šviežiai lietuviškai išleistas Nobelio premijos pretendentas, tikrai turi būti ypatingas žmogus. Net neskaičiau, apie ką šios knygos, nesidomėjau atsiliepimais, tik viršeliais, buvau tokia garantuota, kad turinys bus neeilinis.

Visas gyvenimas

Pradėjau skaitymą nuo „Visas gyvenimas“, po jos autorius ir išpopuliarėjo. Knyga buvo palyginta su „Stouneriu“, kuris man labai patiko, tad tikėjausi kažko panašaus. Bet, kaip visada su tais palyginimas, vos vos panašu, bet šiaip ne. Labiausiai primena tuo, kad aprašomas paprasto, o ne kokio nors ypatingo ar ekscentriško žmogaus gyvenimas, kurį mes lydime nuo vaikystės iki mirties. Taip pat abiejose knygose sutinkame mirties sceną, kuri yra rami ir palaiminga.

Patiko knygos pradžia, kuomet pagrindinis herojus, Egeris, skuba į pagalbą Hanesui, neša jį iš atokios kalnuotos vietovės pas daktarus ir vis pasikalba, bei pasiskundžia, tik šiukštu nenumirk man pakeliui!

Nors Egerio gyvenimui nesvetimos negandos nuo pat vaikystės, bet skaitydama pamažu lyg pasenau kartu su juo… požiūriu. Nejaučiau tragizmo, tiesiog ramiai ir palaimingai pažinau jo gyvenimą ir susitaikiau – taip, tai buvo būtent toks gyvenimas, nei geresnis, nei blogesnis. Ir net pasenusio Egerio asketizmui pritariau: varyk taip ir toliau, gyvenk kaip išmanai, o kas tau, tegu kiti stebisi.

„Stouneris“, mano manymu, yra geresnis kūrinys. Tačiau „Visas gyvenimas“ ne eilinė ir verta dėmesio knyga.

3 iš 5

Citata

„Egeris prisiminė begales numirėlių iš savo Rusijos laikų. Rusijos ledo sukaustytų lavonų grimasos buvo baisiausia, ką jam gyvenime teko matyti. Hanesas Raginis, priešingai, atrodė keistai laimingas. Paskutinę valandėlę jis nusijuokė dangui, pagalvojo Egeris, ir kaip užstatą sviedė velniui į nasrus savo koją.“

Tabakininkas

Ar neatrodo, kad antrojo pasaulinio karo tematikos jau tiesiog per daug? Ar negalime parodyti žmonijos herojiškumo ir tamsios pusės kitaip? Aprašinėti nacių laikotarpį ir rodyti nužmogėjimą, bet kartu ir nepaprastą humaniškumą, tai lyg sukčiauti, lyg eiti lengviausiu keliu, o dabar dar ir tokiu pabodusiu. Kita vertus, autorius yra austras ir studijavo psichologiją. Hitleris kilo iš Austrijos. Matyt, tautiečiai asmeniškiau priima to žmogaus pasauliui atneštas nelaimes. Be to, per II-iį pasaulinį karą Sigmund Feud, psichoanalitinės psichologijos pradininkas, buvo priverstas bėgti iš šalies į Angliją. Tad nesistebiu, kad šis laikotarpis buvo svarbus Robertui Seethaler.

Taigi, veiksmas prasideda prieš pat II-ąjį pasaulinį karą ir įvykius mes stebime naivaus jaunuolio akimis. Čia jis patiria meilės kančias ir džiaugsmus, susipažįsta su neeiline asmenybe, kuri padeda jam šiek tiek geriau suprasti save ir gyventi drąsiau, susiduria su neteisybe ir žiaurumais.

Labiausiai knygoje man patiko tabakininkas, kuris į savo darbą žiūrėjo rimtai ir jame matė daugiau prasmės, nei būčiau galėjusi pagalvoti. Mielai ir aš būčiau pas jį įsidarbinusi, kad tik kas mane taip mokytų apie pastabumą žmonėms.

3 iš 5.

Laukas

Visiškai kitokia knyga, nei pirmos dvi. Čia ne romanas, bet lyg ir. Suprantu šią knygą kaip ramų pasivaikščiojimą po nedidelio miestelio kapines, kuomet mirusieji prabyla ir pasakoja, galbūt tai, kas jiems buvo svarbiausia, kas nutiko prieš mirtį, ką norėjo, kad apie juos žinotų ar kaip apie juos galvotų, ar pasakojo tai, ko niekada nebūtų pripažinę būdami gyvi. Kai kurios istorijos buvo pavienės, kai kuriuos palietė kitus žmones, kurių perspektyvą jau mačiau. Įdomu buvo pamatyti, kad save žmogus mato vienaip, o kitas patirtį su tuo žmogumi gali apibūtini taip, kad net nepagalvotum, jog čia tas pats asmuo.

Kad mirusieji pasakos būtent tokias istorijas, ne visada atrodė įtikima, tik kartais. Labiau tai yra apsakymai apie to paties miestelio žmones ir autorius parodė, tai, ką norėjo parodyti. Jautriausiai mane palietė meilė, kai net po mirties šiltai atsiliepiama apie sutuoktinį.

3 iš 5

Citata

"Sofija Brejer

Idiotai."