Rene Descartes „Rinktinė“

Pilnas pavadinimas „Rinktinė. Proto vadovavimo taisyklės. Samprotavimas apie metodą. Apmąstymai apie pirmąją filosofiją. Filosofijos pradai.“

Pradėjau skaityti 2020 metais. Kuomet pasaulį ištiko masinis užsidarymas ir nusprendžiau, kad gera proga grįžti prie knygų, o po to jau kilo noras pakaityti kažką rimtesnio. Turėjau pas save jau kelis metus gulinčią Nietzsche knygą, bet ją paskaičiusi supratau, kad reikia daugiau sužinoti apie graikus, nes ten beleliek apie Graikiją rašė ponas Friedrichas. Sumaniau skaityti filosofijos veikalus pagal vadovėlį ir nuo pradžių. Perskaičiau Platono „Valstybę“ ir man atsivėrė akys – pasirodo, šitos senienos nė kiek nepaseno! O aš galvojau, kad ten kalbės apie savo pasenusias mokslines teorijas, kurios jau seniai paneigtos, teigs, kad pasaulį sudaro, ugnis, žemė vanduo ir pan, ir dalinsis įžvalgomis apie neaktualias politines problemas, kurios įdomios tik užkietėjusiems istorikams bei akademiniams filosofams. Dievulėli, kaip klydau. Po to ėmiausi Aristotelio „Valstybės“ ir ši man patiko dar labiau.

Kitus vadovėlio senolius praleidau, Akvinietis pasirodė kaip teologinis nuoboda, tad pagal programą priėjo Descartes. Mėgavausi jo „Proto vadovavimo taisyklėmis“, bet bėda ta, kad šį rinkinį turėjau anglų kalba, o vertimos buvo gana archajiškas – naudojama daug prancūziškos kilmės žodžių, prie kurių nesu pratusi, tad skaityti buvo sunku. O dar gi ir patį veikalą reikia suprasti. Sustojo mano filosofijos traukinukas, ar valtelė. Veikiau čia kelionė lėtaeige transporto priemone. Paskui pasirodė lietuviškas Margų raštų leidimas ir teko įsivertinti, kad angliškai gal ir sunkoka tą knygą įveikti. Net ir lietuviškai dideliu greičiu per raštus neskriejau. Kada perskaitydavau kelis puslapius ar tik pora per dieną. Būdavo, palikdavau knygą ilgam laikui net neatsiversdama.

- Apie ką

Rene Desartes buvo mokytas, berods, religingų mokytojų, bet su laiku pastebėjo, kad jo mokytojai turi visokių įdomiausių teorijų, kurių pagrindimas kartais abejotinas, o dar būna, kad vieni žmonės prieštarauja vieni kitiems, ir visi būna įsitikinę savo teisumu. Kaip gi tada išsiaiškint, kas yra tiesa? Nematydamas aplink save nė vieno, kuris pasiūlytų patikimą nenuginčijamą būdą išsiaiškinti tiesas (ar veikiau žinias, žinojimą), Descartes ėmė pats ieškoti tinkamo metodo. Nusprendė laikyti netiesa viską, dėl ko kyla bent menkiausia abejonė ir pradėti nuo mažų, pačių paprasčiausių ir akivaizdžiausių dalykų, kurių niekaip neišeina paneigti, ir tuomet judėti nuo to taško.

Pirmoji niekaip nepaneigiama tiesa: „mąstau, vadinasi esu.“ Atrodo, galiu sau ranką pažnaibyti ir pajutusi skausmą, padaryti lygiai tokią pačią išvadą (skauda, vadinasi esu), bet šitai dar galima kitaip paaiškinti. Daugelis dabartinės chebros jau yra matę filmą „Matrica“, tad nesunku įsivaizduoti, jog suvokimas apie savo kūną dar nerodo, kad tas kūnas yra. Descartes gimė šiek tiek anksčiau, nei Keanu Reeves, tad savo knygoje kaip pavyzdį nurodė sapnus, kurie kartais būna labai realistiški ir juose net jausti bei užuosti galime. Čia pagalvojau, pala pala, o kaip dabartiniais laikais? Tuo metu nieko panašaus į dirbtinį intelektą net nebuvo, gal „mastau“ nebereiškia, kad „esu“. Pasakyti, kad dirbtinis intelektas mąsto, tikrai negalime, o iš kitos pusės, jei mąsto, tai gal ir yra? Gal būtį galima suvokti ir kitaip, nebūtinai kaip kažkokį buvimą patalpintą konkrečiame kūne.

Naudodamas savo metodą Descartes linksta link geometrijos – trikampis turi tris kraštines. Visi trikampiai, esantys bet kur pasaulyje turi po tris kraštines. Taip pat pastebi, kad pojūčiai dažnai mus apgauna ir verčia susidaryti klaidingus įvaizdžius. Pavyzdžiui, saulė gali atrodyti mažesnė už medį, ar namą, tačiau taip atrodo, nes ji yra labai toli. Iš tikro saulė yra didesnė už Žemę. O kai kurias idėjas R. Descartes pateikia kone kaip įgimtas. Viena jų – Dievo, kaip tobulos būtybės idėja.

- Įspūdžiai

Šios rinktinės nerekomenduočiau, kaip pirmojo filosofinio veikalo, t. y. Nerekomenduočiau Descartes kaip pirmojo filosofo, su kuriuo susipažįstate. Bet gal kai kuriems tai būtų pats tas.

Ar pas jus mokykloje taip pat skirstydavo mokinius į tiksliukus ir humanitarus? Aš buvau tiksliukė, matematika, fizika ir chemija man sekėsi labai gerai, kalbos sunkiau, interpretacijos būdavo viso labo vidutinės. Tai va, man Descartes yra pats tas. Negalėjau nesižavėti jo plačiu užmoju ir principais išdėstytais „Proto vadovavimo taisyklėse“. Man labai patiko jo pristatytas metodas išsiaiškinti, kas yra tiesa, o veikiau, gal ne tiesa, o kokias žinios/žinojimas yra neabejotinos. Sakyčiau, atitiko mano būdą, o gal ir supratimą, kaip išsiaiškinti, kas yra tikra, tiesa. Jėzau, bijau dabar naudoti sąvokas, tokias, kaip tiesa. Labiau kalbu apie mokslines teorijas, pasaulio ir žmogaus pažinimą, nei apie dvasinius dalykus.

Jeigu mokytoja jus priskirdavo prie humanitarų, matyt, Descartes knyga gali ir atbaidyti nuo filosofijos. Nors čia ir kalbama apie tam tikrus dvasinius dalykus, apie Dievo egzistavimo įrodymą, tačiau tai vis tiek labiau yra pradžia šiuolaikiniam mokslui. Daug laiko skiriama geometrijai, fizikiniams dalykams, pateikiama pasaulio ir visa ko susikūrimo teorija, labai naudojama dedukcija. Man visa tai labai patiko, nors skaityti ir nebuvo lengva. Ir šiandien, moderniame pasaulyje, man aktualūs principai, leidžiantys suprasti, kuo galiu pasikliauti, o ką reikėtų atmesti, kaip nepatikimus dalykus. Noriu savo sveikata rūpintis mokslu patvirtintais metodais. Gal, aišku, yra ir tradicijos (nežinau jokių tyrimų apie ramunėlių ar melisų arbatas, bet jas geriu). Tačiau kokiais tai naujybiniais kūrybiškais gydymo būdais gerokai mažiau pasitikėčiau, ypač, jei jie nėra medicinos mokslo dalis.

Vis dar aktualus Descartes metodas. Kaip suprasti, kokiomis žiniomis galime pasikliauti? Jis siūlo pradėti nuo mažų, pačių paprasčiausių ir akivaizdžiausių dalykų. Deja, nebegyvename pasaulyje, kuomet galime susipažinti su visu esamu mokslu (remiantis knyga, tas visas mokslas labiau apimtų fiziką ir matematiką) ir atlikti eksperimentus patikrinti kone viskam, kas kelia abejonių. Reikia jau papildomų įrankių. Bet Descartes duoda jau nemažai.

Ar galime juo pilnai pasikliauti? Nežinau. Kai kurie dalykai atrodo abejotini. Tarkime, jeigu manyje yra Dievo, kaip tobulos esybės, idėja, tai jos negalėjau sugalvoti, nes toji dievo idėja yra daug tobulesnė už mane, vadinasi, Dievas ją man perdavė, ar gimstant jau ar kitaip. Gal nepilnai jį suprantu, bet tobulumas, kaip gi mes jį suprantame? Kažką juk suprantame. Kodėl tuomet negalėčiau išgalvoti, kad yra kažkas visais aspektais tobulesnis už mane?

Kadangi tesu mėgėja, negaliu palyginti Descartes kitais filosofais ar kitomis tuo metu vyravusiomis idėjomis. Toks konteksto žinojimas padeda geriau suprasti ir mintis išdėstytas šioje knygoje. Tačiau galiu parekomenduoti po gerų paaiškinimų, deja, tik anglų kalba:

• Mąstau, vadinasi esu, kontekstas.

• Plačiau apie Descartes gyvenimą bei kitas jo idėjas.

• Susirašinėjimas su princese Elisabeth, kuomet ji užduota klausimus, šiek tiek sukritikuodama ir stengdamasi suprasti Descartes idėjas.

Rekomenduoju, tačiau, gal ne kaip pirmąją filosofijos knygą.

Citatos:

„Taigi likęs vienas su pačiu savimi ir gilindamasis į save pasistengsiu palengva geriau ir artimiau save pažinti. Aš esu mąstantis daiktas, t. y. abejojantis, teigiantis, neigiantis, šį bei tą žinantis ir labai daug ko nežinantis, mylintis, neapkenčiantis, norintis, nenorintis, įsivaizduojantis ir juntantis. Mat, kaip jau minėjau, nors mano juntamų ir įsivaizduojamų dalykų už manęs gali ir nebūti, vis dėlto aš esu tikras, kad patys mąstymo būdai, kuriuos vadinu jutimais ir vaizdiniais, kadangi tai yra mąstymo būdai, manyje tikrai glūdi.“

„Taigi lieka tik Dievo idėja, kurią reikia ištirti ir sužinoti, ar joje nėra ko nors kas galėjo kilti iš manęs. Žodžiu „Dievas“ aš vadinu begalinę, amžiną, nekintamą, nepriklausomą, visažinę, visagalę substanciją, sukūrusią mane ir visus kitus daiktus, jei tiesa, kad jie iš tikrųjų yra. Taigi šie pranašumai tokie dideli ir tokie iškilūs, jog kuo atidžiau juos nagrinėju, tuo mažiau tikiu, kad ši idėja galėtų būti kilusi tik iš manęs. Todėl iš viso to, ką pasakiau, būtinai reikia padaryti išvadą, kad Dievas yra.“