Nora Ikstena „Motinos pienas“

Viršelis skoningas ir labai tinkantis šiai knygai, tačiau ne iš tų, kurie mane sudomintų. Pavadinimas turi kone atbaidantį poveikį. Nenoriu skaityti nei tiesiog apie pieną, nei apie motinos pieną. Stiklinę galiu išgerti bet, prašau, nesiūlykite apie tai skaityti. Taigi, niekada nebūčiau šia knyga susidomėjusi, jei ne Kristinos Sabaliauskaitės rekomendacija. Perskaičiusi „Petro imperatorę I“ puoliau ieškotis visų įmanomų interviu video formatu, nes Sabaliauskaitės malonu klausytis, ji manyje sužadino susidomėjimą Lietuvos istorija. „Motinos pieną“ rekomendavo kaip pavyzdį nužmoginimo, vykusio sovietmečiu. Tuoj nėriau į iBiblioteka.lt ir susimedžiojau šį romaną.

- Apie ką

Visų pirma tai apie moteris ir jų išgyvenimus, bei sudėtingą dukters ir motinos santykį. Ikstena yra minėjusi, kad labiausiai jai pažįstamas moteriškas gyvenimas, vyriškasis - svetimesnis, todėl knygų pagrindiniai veikėjai yra moterys, o vyrai lieka paraštėse. Gal dėl to kartais ir vyrų autorių knygose moterys atrodo taip šabloniškai ir skurdžiai pavaizduotos? Matyt, ne visi moka rašyti apie sau mažai pažįstamus pasaulius, gerai, kai autorius pats žino savo ribotumus.

Knygoje eina dvi perspektyvos – motinos ir dukters. Motina gimė II-ojo pasaulinio karo metu – taigi, pilnai paleista į sovietinį pasaulį, nors jos tėvų jaunystė praėjo laisvoje Latvijoje. Duktė gimė 1969 metais. Pastebėjau, kad tai yra ir autorės gimimo metai. Tada susmalsavau, kiek autobiografinis yra šis romanas? Latvių rašytoja atskleidė, kad knygoje yra daug jos pačios išgyvenimų bei šeimyninės situacijos, santykių su motina ir jai buvo labai sunku rašyti tokį asmenišką romaną. Vadinasi, ne veltui tie metai buvo pasirinkti.

Motina atrodo palaužta šio nužmoginto, nudievinto sovietmečio iki pat savo sielos gelmių. Pagimdžiusi ji net nemaitino vaiko savo pienu, nes nenorėjo užteršti šios naujos gyvybės savo slogučiu. O duktė yra gyvastis, kuri išlieka ir išsilaiko nepaisant sudėtingų santykių su motina ir varžančios aplinkos.

- Įspūdžiai

Pavadinimas parinktas ne veltui. Pienas bei pilna motinos krūtis buvo dažni simboliai knygoje. Na, kaip man, tai tikrai nėra labai patrauklūs vaizdiniai, bet šiai istorijai labai tinkantys. Ir apskritai, čia simbolikos yra labai daug: dviveidis, Bembis, „1984“ herojus Vinstonas, Išmaelis iš „Mobi Diko“, tėvas ryjantis savo vaikus. Nepasakyčiau, kad tai labai užkliuvo, gana natūraliai susiskaitė, gal buvo tik pora momentų, kai simbolika atrodė pritempta ir labai schematiška.

Dukros ir motinos santykis labai komplikuotas, bet gerai perteiktas. Iš pradžių nemėgau motinos, bet autorė neleido man su šiuo jausmu pasilikti ir atskleidė, kas sulaužė, jos asmenybę, kodėl yra tokia šalta bei leido gerai ją pažinti. Galima tik atsidusti, nes tai buvo gilia depresija sergantis žmogus. Bet žodis „depresija“ čia net netinka, nes tada atrodytų, jog su konkretaus žmogaus gyvenimu kažkas yra negerai. Bet panašu, kad tai veikiau aplinka ir didžioji motina SSSR sulaužė šią moterį, nei kažkokios asmeninės aplinkybės.

Skaitant kilo susidomėjimas Latvijos istorija. Atrodo, mes gi braliukai, kalbos giminingos ir likimai daug kur buvo panašūs – carinės Rusijos ir sovietinės okupacijos. Bet SSRS jiems nežadėjo grąžinti Rygos, tik mums reikėjo sostinę atgauti. Latvija praeityje nebuvo tokia didelė valstybė kaip Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, o ir jų santykiai su vokiečiais buvo gerokai glaudesni, nes ilgą laiką priklausė Livonijos ordinui. Atrodo, tokia kaimyniška šalis, o žinau apie ją, palyginus, mažai.

Bet užteks čia nukrypimų. Apibendrinant, ne linksma knyga, bet laiką su ja praleidau gerai. Nesigailiu perskaičiusi. Parodė tam tikras sovietinio gyvenimo peripetijas, cenzūrą, žmonių nugesinimą atleidžiant iš darbo, uždarant karjeros duris. Jei norisi lengvo skaitinio, „Motinos pieno“ nesiūlyčiau.

4 iš 5

Citatos:

„Nepaisant viso šio absurdo, motina toliau mane kreipė į tiesias sąžiningos ir patikimos jaunos tarybų pilietės vėžias. O manyje irgi kryptingai tarpo priešiškumas šiai sudvejintai apsimestinei egzistencijai, kurioje žmonės buvo priversti vaidinti dvilypį vaidmenį. Neši vėliavas gegužės ir lapkričio demonstracijose, šlovinti galingiausią pasaulyje Raudonąją armiją, revoliuciją ir komunizmą, o savo namų virtuvėse visa tai nuplauti stikliuku, žegnojantis ir laukiant anglų kariuomenės, kuri įžygiuos per Bolderąją ir išvaduose Latviją nuo rusų letenos.“

„Sėdėjau ir jaučiau savyje didelę laisvės galią. Kad niekas niekada manęs nebeišgąsdins taip, kaip tas draugas direktorės kabinete, besišluostantis savo nešvarų prakaitą. Kad aš nebūsiu vergė ir kad mano laisvė yra mano laisvė net burokų vagose. Nes man pasisekė – aš gimiau, prasibroviau iš motinos įsčių galva į priekį. Ir išgyvenau – be motinos pieno.“

„Prisijungti prie gyvenimo? Man atrodė, aš nuo pat gimimo bandžiau motiną prijungti prie gyvenimo. Kaip bejėgis kūdikis, kaip nelabai sąmoningas vaikas, kaip baikšti paauglė, kaip jauna mergina. O ji, tarsi praeidama pro šalį, vis išjungdavo gyvenimo šviesą. Taip mes ir kovojom – aš įjungiu, ji išjungia. Visą laiką lygiosiomis, kol šviesa taps tamsa.“