Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Prieš kelis metus per Hulu buvo išleistas serialas ir tuo metu atgijo šios knygos populiarumas. Ramiai šitą traukinį praleidau ir jo net nepastebėjau. Bet daugmaž prieš metus ar daugiau pradėjau aktyviau sekti, kas dabar populiaru ir skaitoma Lietuvoje ir vis užmatydavau „Tarnaitės pasakojimo“ nuotraukas. Kažkurią eilinę dieną Maxima paskelbė akciją knygoms ir aš labai norėjau sau patuštinti piniginę. Abu dalykai labai gerai suderėjo tarpusavyje ir išėjau tuomet su šia knyga. Gal ir su dar keletu. Bet, nepaisant to, kokia ji buvo populiari, nieko apie ją, nei apie autorę nežinojau, išskyrus tai, kas ant knygos viršelio parašyta. Gal tik girdėjau, kad dėl rašymo stiliaus, gali būti sunku skaityti. Pasirodo čia juk praktiškai klasika.

Skaitant kurį laiką ši knyga rodėsi stipriai įkvėpta Orwell’o „1984“, ypač, kad nuolat vyksta karas ir naujienos iš fronto labai neaiškios. Bet greit tas jausmas dingo. Visgi čia ne Orwell’o kopija. Gerai. Čia krikščioniška distopija. Paimta citata iš biblijos apie moteriškę, kuri negalėjo vaikų susilaukti ir pasakė vyrui, kad imtų jos tarnaitę, kuri pagimdys ant jos kojų ir taip ji turės savo vaiką. Tai įsivaizduokime, kad dabar daug gerai gyvenančių ir elitinių šeimų gauna tokias tarnaites. Viena jų ir papasakojo, ką reiškia taip gyventi.

Istorija nėra labai nuosekli. Nuolatos šokinėjama tarp prisiminimų ir dabarties. Gale knygos daugmaž paaiškėja, kodėl. Skaitant Fredinės istoriją dažnai kildavo mintis, ar moterys gyvenančios labai griežtose musulmoniškose šalyse irgi taip jaučiasi? Kažkada mačiau nuotrauką fainų panelių ilgais plaukais ir trumpais sijonais – Iranas hipių laikais. Dabar ten tokio vaizdo nepamatysi. Gal tokie drastiški pokyčiai gali ir greičiau įvykti, nei manėme. Bet skaitant, vis kildavo klausimų, tai per kokį laikotarpį čia viskas taip nusivažiavo. Supratau, kad daugmaž per 3-4 metus. Rodos, per trumpas laikas kaip Amerikai. Bet žmonija nepaliauja stebinti.

Pilnai šia distopija vis dėlto nepatikėjau. Gal per greitai įvyko pokyčiai, gal vaidmenų pavadinimai jau buvo šis tas per daug? Bet čia meninė knyga, net istorinis veikalas. Užtat pilnai patikėjau Fredine. Jos jausmai, mintys, pastebėjimai buvo natūralūs ir pilnai tikiu, kad taip galėtų jaustis tarnaitė, gyvenanti Gileado respublikoje. Labiausiai iš jausminių išgyvenimų įsiminė jos pavydas ir panieka. Ji pavydėjo Žmonoms, niekino jas ir sistemą. Truputėlį maištavo. Bet taip lengvai, kaip gal maištautų eilinis žmogus, nesiekiantis pakeisti sistemos, kurios auka yra. Ji buvo gyvas ir daugialypis personažas.
.

Iš esmės tai feministinis veikalas. Knygoje net dvi herojės buvo aršios feministės. Nenustebau sužinojusi, kad autorei moterų teisės buvo aktuali tema. Paklausta, kas jos manymu, kelia didžiausią grėsmę, ji atsakė, kad vandenynų gyvybė, nes jai išnykus, dingtų virš pusės šaltinių, gaminančių deguonį. Knygoje ne kartą buvo kalbama apie baisų užterštumą ir net mirtinas zonas, bet tuomet nelabai atkreipiau į tai dėmesio.

Dargi knyga prašyta po to, kai Amerikoje buvo išrinktas prezidentas Reagan’as ir sustiprėjo konservatyvizmas, kaip atsakas belenkaip laisvai hipių kultūrai ir tuometiniam feministiniam judėjimui. Daug moterų teisių jau iškovota, ir tas laikotarpis buvo lyg ir šiokia tokia degradacija, grįžimas į praeitį. Bet kaip gi dabartinės moterų teisės galėtų būti prarastos, kaip tai atrodytų Amerikoje? Taip ir gimė šios knygos idėja.

4 iš 5.

Pora citatų:
„Kaip lengva pripaišyti humaniškumą bet kuriam žmogui.“

„Mūsų tikslas ne smerkti, o suprasti.“ - apie Gileado Respubliką. Girdžių ir dabar kartais panašių pasisakymų apie vakaruose sunkiai suprantamas praktikas, kurios populiarios kitose kultūrose.“

„Jaunikliai dažniausiai yra patys pavojingiausi, didžiausi fanatikai, kas kiek, tuoj griebiasi šautuvo. Jie dar nesuvokė egzistuojantys laike. Su jais reikia elgtis atsargiai.“