Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė I“

Mačiau ją visur, tą „Petro imperatorę“, parduotuvėse, Facebookuose, reklamose. Atkreipiau dėmesį, kad buvo parduodama ir kaip dovaninis leidimas, kas man iškart sukėlė asociacijas su gražių minčių ir nuotraukėlių knygelėmis, kurios vienu metu buvo labai populiarios, gal ir dabar yra. Na, taip sakant, nebuvo tai asociacija skatinanti knygą įsigyti.

O paskui, nežinau, kas buvo, bet smalsu pasidarė, o kas gi gero tuose bestseleriuose, dar ypač lietuviškame. Pasiėmiau iš bibliotekos nutriušusią, jau suskaitytą knygą, paskaičiau pora puslapių ir nusprendžiau, ai, nusipirksiu savo. Ir taip metus laiko ji stovėjo lentynoje, tarp kitų panašių draugių, kol nepasiūlė gegužės mėnesiui skaityti Knygų klube Vilniuje. Ir ėmiausi.

- Apie ką

Knyga apima pusę Martos Skowrońskos gyvenimo. Sakyčiau, tai pasakojimas tiek apie moters padėtį visuomenėje ir tuometinėje Rusijoje, tiek apie Rusijos ir vakarų, europietiško pasaulio sandūrą. Norėti tapti europietišku nepakanka, neužtenka būt pakeliavusiu ir pagyvenusiu Olandijoje ir Anglijoje. Kultūra ir mentalitetas ne rūbas, kurį galima su entuziazmu apsirengti, sava pasaulėžiūra juk niekur nedingsta, gimtosios žemės įsismelkusios iki kaulų smegenų, kad kokia nuomonė apie save bebūtų. Šitai yra apie Petrą I-ąjį.

Marta, kuri save laikė lietuve, pateko į rusų nelaisvę ir ten jau pakeitė vardą į Jekaterinos. Kad jau nelengvas buvo jos gyvenimo kelias, tai o jergutėliau. Dar gi galima ir pasakyti, jog moteriai pasisekė, kitos nuo rusų kareivių nukentėjo daug labiau. Tačiau, ką čia lyginsi, žiauru ten, žiauru čia. Viena tikra – ji buvo protinga ir gudri moteris. Nors neraštinga, bet mokėjo daug kalbų ir gana greitai perprato, kaip turi elgtis, kad išliktų: svarbu perprasti vyrus, kurie jos gviešėsi ir nesielgti kvailai bei neapgalvotai, antraip baigsis blogai.

Paliksiu apie jos gyvenimą sužinoti patiems. Nors jokia čia ir paslaptis – Jekarterina buvo istorinė asmenybė, bet tos kelios vadovėlinės eilutės apie ją tiek nepasako, kiek ši knyga.

- Įspūdžiai

Karo Ukrainoje kontekste, knyga buvo žiauri, nors ji ir šiaip ne saldainiukas. Bet Rusijos ir jos žmonių aprašymai buvo koktūs tuo, kad, rodos, nesikeičia ta Rusija. Ta pati tamsuoliška, vaidinanti Europos draugę, ar mamytę, nors nė velnio ji tos Europos nesupranta ir tokios šalies norisi vengti bei nuo jos gintis visom keturiom. Kas gi ta Rusija? Čia mes ją matom tik tamsią, viską išvelkančią išvirkščiai, darančią paskubom ir nemokšiškai, be jokio gilesnio supratimo.

Iš Dostojevskio knygų bei mėgstamų grupių (Kino, Graždanskaja Oborona, DDT, visi Brat ir Brat 2 takeliai) žinau visai kitokią Rusiją. O gal kitokius rusus? Valstybė jau per daug su Putinu ir Kremlium asocijuojasi. Bet šioje knygoje tokios Rusijos nėra, yra tik tamsuoliška, ta, kuri dabar užpuolė Ukrainą. Iš tos pusės, knyga leido gerai pažinti grėsmę.

Labai daug sentimentų buvo Lietuvai ir europietiškai kultūrai. Vietomis, net pernelyg saldžiai atsiliepiama apie aukštą netgi mūsų žvejų kultūrą. Apie aukštuomenės nusivalkiojimą ir britai rašė, tikrai Europoje nebuvo viskas idealu. Norėjosi truputį prigesint tą romantiką, ir taip jau ATR būtų atrodžiusi kaip šviesulys, palyginus su Petru I ir jo tauta. Žinau, kad K. Sabaliauskaitė rėmėsi šaltiniais, ir čia pasaulis yra matomas Jekaterinos akimis, kuri juto didžiulį kontrastą, tačiau likusiame knygos kontekste visi tie sentimentai atrodė perdėti.

Kalboje netrūksta keiksmažodžių ir lenkiškų bei rusiškų barbarizmų. Man tai labai tiko. Leido geriau pajust tų laikų dvasią. Kai kalba labai moderni, kartais sunkoka įsijausti į laikotarpį. Atrodo, ar tikrai žmonės taip kalbėdavo? O čia pridėjo tuometinės dvasios ir realizmo.

Pabaiga visai nepasijuto kaip pabaiga. Net pagalvojau, kad autorei reikėjo tiesiog parašyti vieną storą knygą, o ne dvi. Bet turbūt tada mažiau ją pirktų. „Žiedų valdovas“ irgi turėjo būti tik viena knyga, o ne trys, o dabar yra ketvirta labiausiai perkama knyga pasaulyje.

Skaitant labai ramino žinojimas, kad „Petro imperatotė I“ yra gerai vertinama istorikų ir autorė labai daug dėmesio skyrė šaltiniams. Visada malonu žinoti, kad čia padarytas geras įdirbis, nes tada nebereikia dvejoti, ar tikrai taip buvo, ar egzistavo toks žmogus, ar tais laikais tai buvo įprasta ir t.t. Istoriniai neatitikimai yra vienas iš dalykų, mane stabdančių nuo tokių romanų skaitymo. Bijau to sumalto pusiau tikro, pusiau neatitinkančio įsivaizdavimo. Juk taip ir pažinsiu tą laikotarpį. O kai pasitikiu autore, daug ramiau.

Tikrai skaitysiu ir antrąją dalį, ir „Silva Rerum“.

5 iš 5

Citatos:

„Mačiau, kaip ji valdo vyrą – net tokį mokytą kaip pastorius Glückas. Nuolankiai ir nepastebimai. Vėliau pati nekart įsitikinau, kad vyrams reikia saugotis ne gražių, rėksmingų, išlepusių ir įnoringų, už kiaušinių juos pagaunančių kekšių, o dorybingų, pavyzdingų ir nuolankių, visus norus atspėjančių moteriškių, kurios įsigraužia į sielą kaip pelėsis į sudrėkusius Glücko knygų lapus, ir tuomet – jau vėlu.“

„Ir ką gi? Dvidešimt ketveri metai praėjo – ir ni chuja. Dvaras ir turtingieji – dar dar, šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko.

Bet dabar jie man gula po kojomis.“

„Po ceremonijos išeinu šlapiais marškiniais. Išeinu šlapia ir nauja. Išeinu Jekaterina Aleksejevna Vasiljeva. Dievo vergė. Net tikėjimas Rusijoje yra vergija. Vergija, prisakanti mylėti savo vergvaldį.“

„Bet taip pat supratau, kad jei darai gėdingus dalykus drauge, krūvoje su daugeliu kitų žmonių, jie tą akimirką neatrodo gėdingi. Priešingai, tampa šiek tiek baisu išsišokti ir pasipriešinti. Todėl didžiausius ir gėdingiausius nusikaltimus įvykdo ne pavieniai niekšai, o jiems paklūsta minios. Jei kas iš tokios minios bando priešintis – tas jau beveik šventasis. Tokius dažniausiai tiesiog sunaikina. Net ir šlykščiausius dalykus daranti minia nepakenčia, kai kas nors ją pradeda gėdinti.“

„Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią.“