Joseph Campbell „Herojus su tūkstančiu veidų“

Kaip sugalvoti gerą pavadinimą? Čia tau ne „Motinos pienas“ ir ne „Mane vadina Kalendorium“. Pasakojimai apie herojus? Geriau, nei eilinio žmogaus gyvenimas, kurį ir taip gyvenu, o dar tenka ir apie kitų tokių daugiau ar mažiau įprastų individų istorijas paskaityti. Čia dar turime kažkokį mistinį tūkstantveidį. Skamba kaip įdomus nuotykis. Autorius rėmėsi psichoanalitikų S. Freud ir C. G. Jung teorijomis. Suintrigavo dar labiau.

- Apie ką

Sunku trumpai apibūdinti knygos turinį. Daug kur aprašoma, kad tai yra lyginamosios mitologijos bei religijotyros veikalas, kuriame Joseph Campbell iškelia monomito teoriją: herojaus kelionės žingsniai atsikartoja daugelyje pasakojimų ir yra panašūs. Bet tuo pačiu, atrodo, toks apibūdinimas net nepriartėja prie esmės. Na, taip, autorius atskyrė nemažai atsikartojančių žingsnių: kvietimas į kelionę, ėjimas į magišką pasaulį, pagalbininko sutikimas, nusileidimas į nežinomas teritorijas, grįžimas, dalijimasis žiniomis ir t. t. Ne kiekvienas pasakojimas turės visus kelionės epizodus, tačiau daugelis jų atsikartoja.

Sakyčiau, knygos esmė yra ne patys žingsniai, o šių įvykių bei sutiktų būtybių, dievybių reikšmė. Remdamasis Jungo ir Freudo psichoanalitinėmis teorijomis autorius aiškina psichologinę mitų bei religijų reikšmę žmogui bei visuomenei. Čia, manau, yra svarbiausia dalis.

- Įspūdžiai

Jungo teorijos tikrai nėra lengvai perkandamos, bet kažkodėl tikėjausi, kad Cambello knygos turinys bus lengvesnis. Sudėtingumas, matyt, priklauso nuo skaitytojo patirties, bet turiu perspėti, kad tai nėra lengvas kūrinys. Sunkiausia buvo sutelkti dėmesį skaitant paskutinę knygos dalį - kosmogoninį ciklą, kuris man pasirodė mažiausiai naudingas, o ir autorius jau pradėjo stigti pavyzdžių, ėmė vietomis tiesiog atpasakoti tam tikro tikėjimo ritualus, be jokių atitikmenų iš kitų mitų bei religijų. Norint, kad visi monomito žingsniai būtų laikomi universaliais, ši dalis atrodo ypač silpnoka.

Visgi, čia yra tik pirmosios Campbell'o paieškos. Po "Herojaus su tūkstančiu veidų" jis išleido daug kitų knygų, tad, gali būti, kad čia yra tik užuomazgos ir pradžia, o kiti veikalai jau stipresni arba kiek pakeitę kryptį. Už gryną pinigą monomito teorijos nepriimčiau, tačiau kai kurie žingsniai tikrai įtikinami ir atsikartojantys daugybėje pasakojimų, kiti - labiau abejotini. Kai kurie pavyzdžiai pritempti. Kuomet herojų praryja banginis ir toliau sekame veikėją šios pabaisos viduriuose, galime interpretuoti įvykį ir nusileidimą į požemius, pasąmonę, už savo suvokimo ribų esantį savęs bei pasaulio pažinimą. Kaip tokio pat nusileidimo pavyzdį autorius pateikė ir raudonkepuraitės istoriją, tačiau į ją knygoje nesigilino. Na ar tikrai? Nei raudonkepuraitę sekame vilko viduje, nei ji išlenda labai pakitusi ar įgavusi ypatingo žinojimo apie save ir pasaulį, išskyrus tai, kad blogi žmonės, gali apsimesti gerais. Gal iš didelio noro matyti būtent vienokį aiškinimą, pritempiami ir kiti pavyzdžiai? Mačiau nemažai kritikos, kad autorius daug ką aiškina per psichoanalitines teorijas, kai tuos pačius mito vaizdinius ar situacijas daug įtikinamiau paaiškina evoliucinės psichologijos kryptis - žmonėms ilgą laiką grėsė pavojus būti suėstiems plėšrūnų ir iš čia ir kyla herojaus prarijimo elementai mituose. Taip sakant, kad Cambell'o teorija atsilaikytų, ji turi viską paaiškinti geriau, nei kiti galimos hipotezės. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad knyga išleista 1949 metais, nuo to laiko psichologijos mokslas pasistūmėjo.

Skaitant dažnai kildavo klausimas, ką dabar galime iš knygos pasiimti? Jaučiama daug nostalgijoms seniesiems laikams, kai mitai bei religiniai vaizdiniai buvo gyvi žmonių sąmonėje, juos stipriai veikė, padėdavo atrasti tinkamą gyvenimo kelią, prasmę ir pasijusti esant didesnės bendruomenės bei reiškinio dalimi, o ne tiesiog pavieniu individu. Ir tai atrodo gerokai pilnavertiškesnė "programa" nei sekimas kokia nors ideologija ar filosofine kryptimi, nes apima visą žmogaus gyvenimą, bei atsižvelgia į skirtingus vaidmenis ir likimus. Yra, kas mėgina atkartoti pagoniškus ar kitus religinius ritualus, tačiau, ar tas dirbtinis atlikimas kažką duoda? Pasak Jungo, tai būtų priėjimas ne nuo to galo, lyg būtume pastebėję tam tikrą asociaciją ir klaidingą ją supratę, kaip priežastį. Kita vertus, nesuprasdami mitų, ar galime žinoti, ko netenkame?

Campbello mituose jėgos bei dievybės yra nevienareikšmės, jos gali pagelbėti, arba pražudyti priklausomai nuo herojaus pasiruošimo ar gebėjimo pažinti bei priimti tas jėgas tokias, kokios yra. O tai ne kiekvienam įveikiama užduotis. Tiek aš, tiek visi kiti savy turime pažįstamą ir suprantamą "aš", bet yra ir nepažįstama pusė, kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasiekiama sąmonei. Autorius rašė, kad kiekvienas turėtume pažinti dievą savyje, tiek chaoso, tiek tvarkos šaltinį, tiek kuriantį, tiek griaunantį, pilną gėrio bei blogio, esame šio didelio pasaulio ir žmonijos dalis. Ar mitai geriausias būdas tokiam pilnam savęs ir pasaulio priėmimui? Nežinau, ar ne geriau tiesiog nerti į psichologinę literatūrą? Tačiau yra psichoanalitinių teorijų stipriai besiremiančių mitais bei archetipiniais.

Žinoma, psichoanalitinė kryptis yra ne vienintelė prizmė, per kurią galime interpretuoti mitus. Į juos galima žiūrėti, kaip į būdą paaiškinti pasaulį, ar tiesiog kaip į įdomius pasakojimus. Su interpretavimais yra viena problema - lengva matyti tai, ką nori, lengva paaiškinti taip, kad atitiktų norimos teorijos rėmus. Nesunku praleisti pro akis tai, kas prieštarauja, ar tiesiog nepagalvoti apie kitus aiškinimo būdus. Tas pačias biblijos citatas mačiau pritaikomas skirtingose situacijose paaiškinti patiems įvairiausiems dalykams. Ar tai reiškia, kad visa tai ir yra citatoje? Ne, mes tiesiog perleidžiame ją per savo supratimą ir tai darome ten, kur mums patogu. Slidus reikalas leistis į interpretacijas, dėl to dažnai tiesiog vengiu to. Prasmę galima pamatyti visiškai bet kur. Kaip kažkuriame "Draugų" serialo epizode Fibi žiūrėdama į kambaryje vėjo plaikstomus dulkių sūkurius įžvelgė gyvenimo verpetų atitikmenį. Mes, žmonės, mėgstame pastebėti sąsajas net ten, kur jų nėra. Nors kartais tos sąsajos labai padeda. Ir galbūt save matyti, kaip vieną iš mitų herojų, gali būti geras postūmis įveikti iškilusius sunkumus ir augti, kaip asmenybei. Galbūt tapatinimasis su kitais veikėjais turi stiprų poveikį?

"Herojus su tūkstančiu veidų" - įdomi knyga. Kiek naudinga, turbūt priklausys nuo skaitytojo. Tačiau tai nėra lengvas kūrinys, veikiau viena tų knygų, kurias norint suprasti reikia perskaityti bent du kartus.

Citatos:

„Gimimo, iniciacijos, vestuvių, laidotuvių, pareigų suteikimo ir kitos gentinės ceremonijos yra skirtos suteikti klasikinius, neasmeniškus pavidalus asmenims gyvenime patirtoms krizėms ir jo atliktiems darbams. Jos parodo žmonėms juos pačius ne tiesiog kaip asmenybes, o kaip karius, nuotakas, našles, šventikus, vadus, o kartu kitiems bendruomenės nariams kartoja seną archetipinių etapų pamoką. Apeigose visi dalyvauja pagal užimamą padėtį ir einamas pareigas. Visa visuomenė pamato save kaip nenykstančią gyvą vienovę.“

„Daugelyje mitologijos tradicijų vėlyvesniuose etapuose pagrindiniai vaizdiniai pasislepia tarsi adatos dideliuose šieno vežimuose, sukauptose iš antrinių pasakojimo epizodų ir racionalizacijų. Mat civilizacijai perėjus nuo mitologinio prie pasaulietinio požiūrio senieji vaizdiniai nebeveikia jausmų ir tampa ne visai priimtini. Helenizmo laikotarpiu Graikijoje ir imperijos laikais Romoje senieji dievai buvo pažeminti iki paprasčiausių miestų globėjų, šeimos numylėtinių ar mėgstamiausių literatūros personažų. <...> Olimpo kalnas virto kurortu, kur vyksta banalūs skandalai ir meilės istorijos, o motinos deivės tapo isteriškomis nimfomis.“

„Moralistą apimtų pasipiktinimas, poetas tragikas pajustų užuojautą ir baimę, o mitologijoje visas gyvenimas prasiveržia didžiule šiurpia Dieviškąja komedija. Jos olimpinis juokas visiškai nereiškia bėgimo nuo tikrovės. Tai atšiaurus juokas, persiėmęs paties gyvenimo atšiaurumu – ir, galime manyti, Dievo Kūrėjo atšiaurumu. Šiuo atžvilgiu mitologija keičia mūsų požiūrį: tragiška nuostata ima atrodyti šiek tiek isteriška, o grynai moralinis vertinimas – trumparegiškas. Tačiau atšiaurumą atsveria pažadas, kad viskas, ką matome, tėra nemarios, skausmui nejautrios galios atspindys. Taigi, mitologiniai pasakojimai negailestingi, bet ir nebaisūs – jie nutvieksti džiaugsmo, kurį spinduliuoja transcendentinis anonimiškumas, matantis save kiekviename savanaudiškame, priešiškame ego, kuris gimsta ir atėjus laikui miršta.“

„Šiuolaikinis herojus, šiuolaikinis žmogus, išdrįsęs paklausyti kvietimo ir leidęsis ieškoti kelio pas tą esybę, su kuria mums iš tikrųjų lemta susitaikyti, negali laukti – ir netgi privalo nelaukti, - kol jo bendruomenė nusimes išdidumo, baimės, racionalizuoto godumo ir šventeiviško nesupratingumo išnarą.“