GROŽINĖ LITERATŪRA

John Fowles „Kolekcionierius“

Vargu ar būčiau susidomėjusi šia knyga, kaip kad daugybe kitų romanų, kurie nepatenka į mano „Kada nors būtina perskaityti“ sąrašą. Tiesiog visko yra per daug, netgi skaitant tik klasiką ir labai gerais laikomus literatūrinius kūrinius neužteks gyvenimo viskam. Nebent, aišku, skaitote Harold Bloom greičiu, kuris savo istoriją apibūdina pagal tai, kaip judėjo per bibliotekas. Taip, jis viską, ką turi biblioteka perskaitydavo. Net jis kalbėjo, kad mes skaitome prieš laiką, ir pirma reikia imtis kanono.

Dėka Vilniaus moterų knygų klubo „Kolekcionierius“ pateko į rankas ir taip mano akiratis buvo praplėstas dar kartą. Jei ne klubas, daug ko būčiau niekad į rankas nepaėmusi.

- Apie ką

Jaunas klerkas, kolekcionuojantis drugelius, vis negali nepastebėti gražios merginos, Mirandos, kurios, žinoma, niekada nėra užkalbinęs. Vaikinas laimi loterijoje, nusiperka namą, sandariai įrengia rūsį, pagrobia ir įkalina savo meilės objektą.

Toks siužetas. Paliksim kitą įvykių eigą paslapty.

Čia gauname pasaulį pamatyti per Frederiko (pagrobėjo) ir Mirandos akis. Abu yra iš skirtingų socialinių-ekonominių grupių: jis - neišsilavinęs darbininkų klasės atstovas, ji – meno studentė priklausanti viduriniajai klasei. Tai ne tik ekonominis skirstymas, šių žmonių gyvenimai tokie skirtingi, kad jie it ateiviai vienas kitam – neįstengia suprasti ir niekina.

- Įspūdžiai

Knyga pirmą sykį išleista 1963 metais tad, tuo metu tai gal ir buvo šokiruojantis kūrinys. Dabar, aišku, irgi bus žmonių, kuriuos istorija sukrės. Nepatenku į šią kategoriją. Vaikystėje žiūrėdavau visokius šaudo-gaudo filmus, jaunystėje domėjausi serijiniais žudikais ir jų istorijomis, mačiau ir filmą „Kambarys“, pastatytą pagal knygą, kuri įkvėptą tikros istorijos apie merginą, 24 metus kalintą savo tėvo. Baisu, kaip žmogus gali taip elgtis, bet nenustebino. Tokie egzistuoja. Bet nemanau, kad autorius norėjo šokiruoti.

Nors istorija yra apie pagrobėją ir įkalintą merginą, man tai labiau buvo romanas apie tikrą meną, socialinių klasių skirtumus, vadovavimąsi jausmais ar materialine-ekonomine motyvacija. Frederikas meno visiškai nesupranta ir jam gražu tai, kas labiau panašu į tikrovę. Miranda pamena savo pokalbius su G. P. supranta, kad galbūt niekada nebus didi menininkė ir, jog yra skirtumas tarp gebėjimo gerai piešti bei kažko tikro, originalaus, kuomet beatodairiškai atiduodant visą savo esybę gimsta meno kūrinys.

Tai va, aš kaip Frederikas, jei negražu, man toks menas neįdomus. Kas, nėra visiškai tiesa, bet daugiau į tą pusę. Modernaus meno dažniau nesupratu. Vilniaus vamzdį prie Neries ilgą laiką laikiau kanalizacijos liekana, o kai sužinojau, kad čia menas, vienintelę jo naudą mačiau, kai kažkas pakabino supynes ir man tai buvo daug gražiau ir labiau gyva. Bet skaitymui netaikau taisyklės, kad istorija turi būti graži. Ne. Gali būti šlykšti, herojus man gali absoliučiai nepatikti, bet knyga sužavės.

Miranda ir G. P. būtų mane niekinę. Ir tada pajutau, kad aš visgi darbininkų klasės atstovė. Tiksliau, taip buvau išauginta. Mano tėvų kalba paprasta ir neįmantri, šalia „Kolekcionieriaus“ menininkų mano močiutė jaustųsi nejaukiai, tėtis jų nesuprastų ir veikiausiai net nebendrautų. Nededu pastangų į kalbos įmantrumą ir aš. Kaip tik atrodo, kam tuščiais žodžiais švaistytis, geriau aiškiai ir paprastai išreikšti savo mintis. Tačiau kitiems žodžiai kaip muzika, jais galima žaisti, puošti save ar atskleisti savo asmenybę.

Nebuvo knygoje patrauklaus darbininkų klasės atstovo, gero ir teigiamo žmogaus. Na, bet turėjome nedaug perspektyvų – egocentrišką pagrobėją, kuriam empatija svetima ir jauną menininkę tikinčią didesniais dalykais. Kaip ji neniekins žmonių, panašių į jos pagrobėją? Įdomu, ką autorius norėjo pasakyti? Ar jis norėjo kalbėti, kas yra tikras didis menas? O gal parodyti, koks kartais destruktyvus būna švietimo trūkumas ir galvojimas tik apie save bei savo bėdas? Kad materialinis skurdas menkina ir sielą? Nors ne, knygoje užsiminta, kad pinigai net neturi rūpėti.

Svetimi šie du pasauliai. Knygoje tai puikiai parodyta. Žinoma, istorijoje yra visko daug daugiau. Tiesiog, atkreipiau dėmesį, kad nemažai kalbama ir apie klasių skirtumus. Kai žiūrime į juos, atsiranda vienas kito niekinimas ir nesupratimas. Bet turbūt tai nėra tinkamiausias pjūvis šiai knygai, nes bene visas veiksmas apie įkalinimą, laisvės troškimą, norą savintis, meną, rūpinimąsi socialinėmis problemomis ir kažkuo daugiau, nei tai, kas po nosimi ar šalia namų.

Istorija, kai žmogui žmogui ne žmogus ir kai tarpusavio skirtumai tokie, kad neįmanoma vienas kito suprasti. Knyga daugialypė, verta dėmesio.

3,5 iš 5

Citatos:

„Pamenu, vieną vakarą nuėjom pavakarieniauti į prabangų restoraną. Jis buvo sąraše, kurį man davė tie žmonės iš totalizatoriaus. Maistas buvo puikus, mes viską suvalgėm, tik aš beveik nejaučiau jo skonio, taip visi į mus žiūrėjo – ir lankytojai, ir pataikūniški padavėjai užsieniečiai; atrodė, kad visa salė ir daiktai joje spokso į mus iš aukšto, nes mes išauklėti kitaip negu jie.“

„Po dešimties dienų galiausiai visa tai atsitiko, kaip tai kartais atsitinka, kai gaudai peteliškes. Eini į tam tikrą vietą, kur žinai, kad gali pamatyti kažką reta, bet nepamatai, o kitą kartą žiūri – ogi tupi ant gėlės žiedo, tiesiai prieš tave, kaip sakoma, pateikta ant sidabrinės lėkštės.“