Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“

Su Yalomu draugauju nuo studentavimo laikų, kai jis Lietuvoje buvo tik pradėjęs populiarėti. Populiariosios psichologijos knygas skaičiau nuo mokyklos laikų, o po tokių knygų kaip „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, Yalomas man nurovė stogą ir griebdavau visas jo knygas, kurias užtaikydavau. Paskui persisotinau psichologine literatūra. Vien tik knygų skaitymas nelabai pakeičia gyvenimą ar asmenybę, šiaip ar taip reikia pačiai keisti elgesį, skirti laiko savistabai, o kartais knyga turi ateiti tinkamu laiku, kad turėtų poveikį.

Po ilgametės pertraukos Yalomo vardas pasirodė knygų klube kaip kovo mėnesio knyga. Ir dar būtent kokia knyga! Pirkau ją lygiai prieš 10 metų, kuomet netekau mamos. Kaip mėgstančiam skaityti žmogui, knygos man buvo vienas iš būdų, kaip dorotis su netektimi ir sielvartu. Nežinau, ar „Žiūrėti į saulę“ man tuo metu padėjo, nuoširdžiai nepamenu. Dabar su netektimi esu susigyvenusi tiek, kiek galėjau, tačiau neapleidžia savo pačios mirties baimė. Mama mirė gana jauna, ją paglemžė liga, tad turbūt neturėčiau nustebti, jog vos suskaudus galvai, ar dar kam, jau galvoju, viskas, čia jau vėžys.

- Apie ką

Autorius yra psichoterapeutas ir šioje knygoje pristato, kaip jam teko susidurti su mirties baime asmeniniame gyvenime bei darbe ir kokie būdai dorotis su šia baime labiausia pasiteisina jo praktikoje. O mirties baimė, pasirodo, nesvetimas dalykas. Dažnai kamuoja tuos, kurie neteko artimųjų, pateko į avariją, atšventė savo 50 ar 60-ies metų jubiliejų, susitiko su jau pasenusias klasiokais ir susimąstė, negi ir aš taip atrodau. Kodėl šis klausimas aktualus, turbūt kiekvienas ras savo atsakymą.

Padėdamas klientas Yalom remiasi įvairiais filosofais. Epikūras mokė, jog mirtis yra visiška nebūtis, jos mes nepatiriame, to kas vyks po mirties, nei žinosime, nei jausime, todėl mirtis neturėtų gąsdinti. Filosofas taip pat „ragino išsaugoti giliai įsirėžusius malonios patirties prisiminimus ir juos atgaivinti. Jei išmoktume nuolat atkurti tokius prisiminimus, mums nereikėtų visą laiką siekti malonumų.“

Nyčė pateikė amžinojo pasikartojimo idėją. Gerai į ją įsigilinus ir pajautus, tai gali padėti pakeisti savo gyvenimą. Įsivaizduokite, jog jūsų dabartinis gyvenimas, kartosis amžinai, be galo, iš naujo vis toks pats, su kiekvienu įvykiu, su kiekvienu sprendimu. Kiekviena akimirka, kurią dar turėsite, ją išgyvensite vėl ir vėl. Ar tokį gyvenimą ir norite kartoti?

Na, o man bene labiausiai patikusi buvo ratilų idėja. Mes tokie, kokie esame, mirsime, tačiau, nėra taip, jog visiškai išnyksime. Bendraudami su žmonėmis ar ką nors darydami, nuolat darome įtaką kitiems. Galbūt paliekame po savęs kažką, kaip paminklą, o galbūt savo posakį, požiūrį, tam tikras būdo savybes, kurias įsimena ar perima artimieji, draugai, o iš jų jau perima kiti žmonės. Taip, it ratilai skindantys sudrumstame vandenyje, mes skleidžiame dalelę savęs.

- Įspūdžiai

Labai patiko klientų istorijos ir pavyzdžiai. Visgi, lengviausia perprasti idėją ar susitapatinti paskaičius, kaip kas nors kitas ją pergyvena ir pritaiko. Be to, skaitydama apie kitų patirtis atradau ir dalį savęs. Ir, atrodytų keista, bet tokia ir yra knygos pagrindinė mintis, pasijutau dėkinga už savo gyvenimą ir ypač dėkinga artimiesiems, kurie yra su manimi. Mirtį suprantu kaip nebūtį ir kol esu, taip norisi gyventi pilnai ir tuo brangesni yra tie, kurie šalia manęs. Turbūt be neigiamų patirčių mes niekada nesugebėtume iš tikro įvertinti to, kas teigiama. Ta atsvara, priešprieša, nors kartais atrodo, kad jos visai nereikia, yra svarbi gyvenimo dalis.

Dar supratau, kad mirštantysis nori palaikymo, nori, kad kas nors būtų šalia su juo, nes gyvenimo baigtis be galo gąsdina. Ir net jei nežinai, ką gali kitam duoti, gali duoti tiesiog pabuvimą šalia.

Knygą tikrai rekomenduoju.

Citata

„- Kuo būtent gąsdina mirtis? - dažnai klausiu savo pacientų. <...> Julijos atsakymas:

- Visi dalykai, kurių būsiu nepadariusi, - iškėlė temą, kuri itin svarbi daugeliui apie mirtį mąstančių ar su ja susiduriančių žmonių: egzistuoja teigiama mirties baimės ir jausmo, kad gyvenimas nenugyventas, priklausomybė.“