Ernst Jünger „Plieno audrose“

Karinės tematikos knygos mano namuose atsirado ganėtinai atsitiktinai, tačiau iš dalies įtakotos sutuoktinio, kuris žavisi istorinėmis asmenybėmis bei karininkais. Pastebėjau, kad dažniausiai tokias knygas skaito bei istorija domisi vyrai. Kaip moteris, Lietuvoje nebuvau ir nebūsiu pašaukta į kariuomenę ir karą patirsiu nebent kaip civilis asmuo. Taigi, ganėtinai svetima man ši tema, bet labai džiaugiuosi prie jos prisilietusi.

- Apie ką

Tai Ernst Jünger memuarai apie pirmąjį pasaulinį karą vakarų fronte, vokiečių pusėje. Kaip supratau, vaikinas pats veržėsi į karą. Pradėjo būdamas eiliniu kareiviu, bet greitai pakilo iki leitenanto laipsnio. Visą laiką rašė dienoraštį, kuriuo remdamasis 1920 metais išleido savo memuarus, pavadintus, „Plieno audrose“. Ir tikrai, perskaičius knygą, tas karas dažnai atrodo panašus į audrą žemėje.

Pamatome apkasų karo kasdienybę, kai apie metus laiko fronto linija nepasistūmėja nė į vieną pusę. Kuomet dažnas mirdavo tiesiog neatsargiai iškišęs galvą virš apkaso ar nuo retsykiais priešo išmesto sprogmens. Tualetas buvo įrengtas priešams gerai matomoje vietoje, ko dėka žuvo ne vienas kareivis, bet tos kelios mirtys nepaskatino surasti tinkamesnės vietos išvietei. Nuobodžiaujantys kareiviai žaisdavo savotišką biliardą su „nesprogėliais“ (nukritusiais, bet nesprogusiais sprogmenimis) šaudydami į juos iš pistoleto. Tikrai nepavojingas užsiėmimas.

Po to pasikeičia karo eiga, ir pereinama į sekinantį karą: vyksta ištisiniai sprogdinimai ir apšaudymai siekiant išsekinti priešininko pajėgumus. Kuriasi pirmieji smogikų būriai, naudojamos dujos, ilgainiui horizonte atsiranda lėktuvai, bet dar primityvūs, juos iš kulkosvaidžių galima apšaudyti, pasirodo pirmieji tankai. Kare vis svarbesnį vaidmenį ima vaidinti technika. Nebėra riterių ir pavieniai kareiviai ima reikšti vis mažiau, sparčiai progresuojančios ir besiplečiančios pramonės šešėlyje. Nors autorius vienu metu pabrėžia, kad mūšio eigą vis dėlto lemia žmogus.

- Įspūdžiai

Stipru. Na taip, karas, ko gi čia tikėjausi, bet vis tiek pribloškė. Kol kas viena stipriausių šiemet perskaitytų knygų. Dabar taip noriu sužinoti daugiau apie I-mą pasaulinį kąrą, paskaityti apie įspūdžius iš britų pusės, apie jų nutrūktgalviškus nuotykius ir požiūrį (karas proga heroizmui pasireikšti ar žmogaus žlugdymas?), apie vieną žiauriausių ir kruviniausių mūšių – Somos. Uch, tas jausmas, kai gera knyga užveda link iki šiol nerūpėjusios temos, ir nesinori sustoti. Duokit man kitą, tik ne mažiau gerą.

Iš tikro, tokių knygų apie karą nesu iki šiol skaičiusi, gal todėl toks stiprus įspūdis. Bet esu mačiusi ne vieną filmą. O ir šiaip, dažnai dabar pamatome karo baisumus, turime kaip visa tai fiksuoti ir parodyti. Kai prasidėjo karas Ukrainoje labai sekiau visas naujienas ir pergyvenau. Pakraupusi žiūrėjau vaizdus, mačiau, kaip krenta pašautas karys. Nors dabar, žinoma, remiame Ukrainą, ir vertiname jų karių didvyriškumą bei patriotinę laikyseną, tačiau iš kažkur manyje yra supratimas, kad kareivis yra sraigtelis ir visos tos mirtys beprasmiškos. Kodėl kažkieno gyvybė turėtų nutrūkti dėl kokio tai valdžios atstovo tam tiktų norų?

E. Jünger apie karo beprasmybę visiškai nekalba, nesvarsto apie valdžios sprendimus nei apie politines aktualijas. Jis kalba tik apie tai, kas vyksta čia, kur jis yra tik tuo metu, kai vyko pirmasis pasaulinis karas. Net apie jo gyvenimą iki ar po karo iš šios knygos nesužinome. Yra dabartis ir joje yra įvairios patirtys, įvairūs vaizdai. Čia pamatome autoriaus baimes, užsidegimą, netgi norą leistis į nuotykį, azartą numušti konkretų priešą (anglų šaulį, kuris nukovė kelis bendražygius), atsipalaidavimo akimirkas, kurios dažnai nutraukiamos sprogimų, lavonus. Nesakyčiau, kad tai objektyvus požiūris, bet dažnai įvykiai pateikiami nešališkai. Skaitydama ir kraupau, ir žavėjausi. Jünger ne kartą aprašo kitų karių drąsą ir didvyriškumą, beje, neretai jį žavi priešininkai.

Vėliau ieškojau, ką dar parašė E. Jünger. Lietuviškai mes nieko neturime, bet Youtube platybėse radau įgarsintą jo „On Pain“. Praleidus šališką valandos trukmės įžangą/analizę, pagaliau galima išgirsti, ką parašė pats autorius. Jį neramino technologinis vystymasis ir tai, koks nuasmenintas tampa žmogus. Jis tampa tiesiog įrankiu, beveik pats tampa mašina. Net sporte dabar svarbūs ne konkrečių varžybų įspūdžiai ir pasiekimai, o skaičiai. Žmogaus, kaip ir mašinos, pajėgumus dabar galime išmatuoti skaičiais ir sportininkas siekia tuos skaičius pasiekti ar įveikti. Pakinta žmonių santykis su sportinėmis varžybomis. Įvairi technika atbukina mus ir pripratina prie baisybių, tampame atsparesni skausmui. Bet ne gerąja prasme. Mes galime abejingiau priimti daugiau žiaurumų ir kartu prarandame svarbų santykį su skausmu, kuomet akistata su juo, priverčia mus augti ir tapti stipresniais. Iš dalies šį sentimentą jau galima pastebėti ir „Plieno audrose“. Pabaigoje autorius lyg su liūdesiu pastebi, kiek daug karinių mašinų atsiranda mūšio lauke ir pavienis kareivis, žmogus, ima mažiau reikšti, kone pats tampa mašina, įrankiu.

Nežinau, ar sutinku su autoriaus sentimentu. Skaitant istoriją, atrodo, kad ir prieš 2 tūkstančius metų kare paprasti kareiviai tebuvo sraigteliai, mažai besiskiriantys nuo mašinos. Miršta ir nieko apie juos nežinau bei niekada nesužinosiu. Kita vertus, pirmasis pasaulinis karas buvo pirmas modernus karas. Didelę dalį laiko kovojama buvo su fantomu, priešininko net nematydavo. Tai ne Hanibalo karai, kuomet susiduria dvi kariuomenės ir mūšio metu tiesiogiai kovojama, matai žmones, prieš kuriuos kovoji. Palyginus, jau čia atsiranda nuasmeninimas, o po to dar ir technika.

Knyga man be galo patiko. Rašymas teigiamai nustebino. Nors daugumoje tai paprasti aprašymai, bet vietomis literatūrinė kalba tikrai išsiskiria. Rekomenduoju.

5 iš 5

Citatos

Puolame prie artimiausios slėptuvės įėjimo ir sulaikome kvapą. Minos sprogsta visai kitaip, labiau tampydamos nervus negu sviediniai. Ir apskritai jos kažkokios plėšrios, klastingos, tarsi tau asmeniškai priešiškos. Tai pasalūniški padarai.“

„Šitie nusiliejimai po sėkmingai atlaikytų kautynių yra vieni gražiausių senų kovotojų atsiminimų. Net jei krisdavo dešimt iš dvylikos, paskutiniai du likusieji pirmąjį ramų vakarą būtinai susitikdavo prie taurės, pakeldavo nebylų tostą už žuvusius bendražygius ir šmaikštaudami aptardavo bendrus išgyvenimus. Šiuose vyruose gyvavo pradas, pabrėžiantis karo baisumą ir vis dėlto jį sudvasinantis – konkretus pavojaus pomėgis, riteriškas siekis nugalėti kovoje. Per ketverius metus ugnis išliedino vis grynesnę, vis drąsesnę kareiviją.“

„Iš visų jaudinančių karo momentų nė vienas negali prilygti dviejų smogiamųjų grupių vadų susitikimui kovinėse pozicijose tarp siaurų molio sienų. Čia nėra atsitraukimo nei pasigailėjimo. Tą žino kiekvienas, matęs juos savo stichijoje – apkasų kunigaikščius rūsčiais, negailestingais veidais, nutrūktgalvius skvarbiomis, kraugeriškomis akimis, vikriai šokinėjančius pirmyn ir atgal, viskam pasiruošusius vyrus, neminimus jokiuose pranešimuose.“

„Na štai, kliuvo ir man. Suvokiau, kad į mane pataikė, ir tuo pat metu jaučiau, kaip kulka pjauna gyvybę. Jau kelyje prie Mori patyriau mirties rankos prisilietimą, o šį kartą ji pastvėrė aiškiau ir tvirčiau. Sunkiai atsitrenkęs į apkaso dugną buvau įsitikinęs, kad viskas galutinai baigta. Tačiau keistu būdu ši akimirka yra viena iš nedaugelio, apie kurią galiu pasakyti, jog buvau tikrai laimingas. Tarsi žaibo nušviestas supratau giliausią savo gyvenimo esmę. Jaučiau nepatiklią nuostabą, kad būtent čia viskas turi baigtis, bet ta nuostaba buvo labai giedra. Tada šaudymo triukšmas ėmė tilti, lyg būčiau akmuo ir pro kunkuliuojantį vandens paviršių grimzčiau į gelmę. Ten nebebuvo nei karo, nei priešiškumo.“