Carl Gustav Jung „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“

O jergutėliau, prieš pradėdama skaityti, nežinojau, kad tiek daug pyksiuosi su autoriumi. Galvojau, bus panašu, kaip per Jordan B. Peterson asmenybės paskaitas ir bus labai įdomu. Na taip, buvo tikrai įdomu, tačiau nežinojau, kiek stipriai iškeliu mokslinį aiškinimą, racionalumą bei skeptiškumą. O vargeli, kaip man sunku buvo su Jungu. Vieną vakarą su vyru vos nesusipykome, apie jį kalbėdami, nes vyras pabuvo velnio advokatu ir gynė C. G. Jungo poziciją. O aš niekaip negalėjau atleisti, kad autorius užsiminęs, jog archetipai, ar polinkis suformuoti konkrečius archetipus yra įgimtas, nuo tos minties nusigręžia ir net nepamėgina įrodyti, jog tai įgimta. Jis, žinoma, mėgina, bet aš ne iš mokslinės pusės. O dar Youtubėj susiradau kažkokį video, kur taip nevykusiai bandoma pritempti kai kuriuos naujausius tyrimus, kad va, čia jau beveik patvirtina Jungo teorijas. Nieko bendro ten net nebuvo.

Kaip bebūtų, į antrą knygos pusę apsiraminau. Netgi kilo noras geriau Jungą suprasti, arba bent jau atkreipti dėmesį, kad gal reikėtų pasirūpint ir ta kita, mažiau racionalia savo dalimi ir išmėginti tokius dalykus kaip šokio ir dailės terapija.

- Apie ką

Jungas rašė, kad kolektyvinė pasąmonė yra „ne individualios, o bendros prigimties, taigi apima, kitaip nei asmeninė psichika, tokius turinius ir elgsenas, kurie cum grano salis (su žiupsniu druskos, t. y., nepriimti kaip už gryną pinigą, su šlakeliu abejonės) visur ir visų individų tokie patys. Kitaip tariant, visų žmonių ji tapati sau, taigi sudaro visiems žmonėms bendrą, antasmeninio pobūdžio psichinį pagrindą.“ Kažkuriame iš aiškinamųjų video, kuriuos pasitelkiau stengdamasi suprasti šią knygą, buvo teigiama, kad kolektyvinė pasąmonė nėra įgimta ar paveldima. Iš diskusijų su vyru išplaukė palyginimas, kad kolektyvinė pasąmonė yra kaip vanduo, kuriame visi žmonės stovi. Vanduo nėra tavo kūno dalis, bet esi jame ir gimdamas į jį atsistoji.

Nors Jungas kolektyvinę pasąmonę laikė svarbiausia savo teorijos ašimi, ji man mažiausiai suprantama, tačiau aiškinimai apie archetipus pasirodė gerokai artimesni ir naudingesni. Kuomet S. Freud labai daug ką aiškino per seksualines temas, Jungas pastebėjo, kad tai yra labai siauras požiūris ir nepaaiškina kai kurių simbolinių sutapimų, kai žmonės, gyvenime nieko nesidomėję apie alchemiją ar mitologiją, ima matyti tuos pačius vaizdinius, kuriuos matė žmonės prieš tūkstančius metų. Taip po truputį išvystė savo archetipų teoriją. Keletas jų:

• Šešėlis – mūsų pasąmonė. Tai, ko nesuvokiame sąmoningai, bet galime palyginus ne taip sunkiai dalį savo šešėlio pažinti.

• Persona – mūsų aš. Galima sakyti, kad kažkas panašaus į Freudo ego.

• Animus/anima – vyro moteriškoji ir moters vyriškoji dalis.

• Dvasia ar Senas išminčius. Daug pasakų esame girdėję, kuomet senukas padeda herojui ir akivaizdu, kad tas senukas daug žino, bet jis kartu pasato herojų į pavojų, jei šis pasielgs neteisingai. Taigi, tame išminčiuje glūdi ir tai, kas gera, ir tai, kas pavojinga. Viena be kito neatsiejama.

- Įspūdžiai

Dar labiau nei po Descartes suvokiau, kokia iš tiesų esu tiksliukė. Sodeika kalbėjo apie religinį muzikalumą. Galvojau, kad turiu jo kažkiek. Oj ne, nė kruopelytės. Gal nebent tik užuomazgą. O va Jungas – tikras religinio muzikalumo virtuozas. Jo matomos sąsajos ir simbolika man yra nepasiekiami. Kaip iš tikro gerai, kad visi esame skirtingi ir kad knygos leidžia nors kažkiek pažinti žmones, su visiškai kitokiais pasauliais ir požiūriu, nei maniškis.

Girdėjau, kad „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ yra viena iš labiau prieinamų ir suprantamesnių autoriaus knygų. Man tikrai taip nepasirodė. Tačiau nebuvo čia ir neįkandamas riešutėlis. Nors daug ko, ką aiškina autorius nesupratau, bet labai daug ir išsinešiau. Kažkas tikrai yra tuose archetipuose, ar veikiau mituose bei istorijose, kas kabina, kas leidžia susitapatinti ir geriau suprasti save, ar pamatyti tam tikrus savo trūkumus. Tai yra žavingas, paslaptingas ir prasmės kupinas pasaulis. Jungas pastebėjo, kad nukarūnavus religijas, žmones ištinka prasmės krizė, ir jo teorija buvo psichologinis atsakas į šią krizę.

Negaliu pasakyti, kad Jungo aiškinimai mane visiškai įtikino, Kai kuriuos jų tiesiog atmečiau, kaip nepagrįstus, bet neatmečiau jo siūlomo pasaulio. Juk skaitant knygas pasineriame į išgalvotus pasaulius, o jie jaudina ir paveikia ne mažiau, nei tikrovė, kartais net daugiau.

Labai rekomenduoju visiems. Net jeigu jūsų protas pyksis su Jungu, kaip kad maniškis, čia vis tiek galima pasisemti daug ko sau naudingo. Vertingi yra Jungo kultūriniai komentarai bei tam tikri pastebėjimai apie asmenybę. O jeigu esate labiau humanitarai, besidomintys simboliais, gal netgi religijomis ir mitais, manau, šioje knygoje sau rasite dar daugiau naudos, nei aš. Na, bet jeigu manote, kad psichologija yra ne mokslas, tai po šios knygos, manau, tokia nuomonė tik sustiprės.

Citatos:

„Šioje srityje visiškai neįmanoma nubrėžti griežtas ribas ir formuluoti tikslias sąvokas, nes archetipų esmę sudaro jų takumas ir abipusis vienas kito persmelkimas. Archetipus galima apibūdinti tik apytiksliai. Gyvą jų prasmę atskleidžia veikiau apibūdinimo visuma, o ne paskira formuluotė. Bet koks mėginimas suprasti tiksliau bematant pakenkia pats sau, išdildydamas neapčiuopiamo reikšmės branduolio švytėjimą. Nė vieno archetipo neįmanoma apibūdinti paprasta formuluote. Tai indas, kurio niekada nei ištuštinsi, nei pripildysi. Pats savaime egzistuoja tik potencialiai, o įgijęs kokią nors medžiaginę išraišką jau nėra tai, kas buvo anksčiau. Jis nekinta tūkstantmečiais ir vis dėlto jį reikia vis iš naujo aiškinti. Archetipai – tvirti pasąmonės elementai, bet jų pavidalas nuolat kinta.“

Iš skyriaus apie triksterio figūros psichologiją:

„Pragaištingas požiūris, kad žmogaus siela gimsta kaip tabula rasa ir viską gauna iš išorės, skatina klaidingai tikėtis, kad normaliomis išorinėmis aplinkybėmis viskas gerai ir individui. Taigi, šis tikisi, kad jį išgelbės valstybė, ir dėl savo paties nevykėliškumo kaltina visuomenę. Jo manymu, gyvenimas būtų prasmingas, jei viskas, ko reikia jam pragyventi, nemokamai atkeliautų tiesiai į namus arba jei kiekvienas turėtų savo automobilį. Tokios ir panašios naivios mintys pakeičia nesąmoningą būseną. Veikiamas tokių prietarų, individas jaučiasi visiškai priklausomas nuo aplinkos ir praranda introspekcijos gebėjimą. Taip moralę išstumia žinojimas, kas leidžiama, draudžiama ir siūloma. Pavyzdžiui, kaip galima tikėtis, kad kareivis pradės nagrinėti vyresnybės įsakymą etikos požiūriu? Juk jis dar net nesuvokė galįs patirti spontaniškas moralines paskatas net ir tada, kai niekas jo nemato.“

„Primityvi dvasia ne išranda, o išgyvena mitus. Nuo senų senovės mitai yra ikisąmoningos sielos apsireiškimai, nevalingos ištaros apie nesąmoningus sielos įvykius – jokiu būdu ne fizinių procesų alegorijos. Tokios alegorijos būtų tuščias ne mokslinio intelekto žaidimas. O mitai, priešingai, turi gyvybinę reikšmę. Jie ne tik vaizduoja psichinį primityvios genties gyvenimą, bet ir yra tas gyvenimas: praradusi mitologinį paveldą, gentis bemat suyra ir žlunga taip pat, kaip sielą praradęs žmogus. Genties mitologija – tai gyvoji religija, jos netektis visada ir visur, taip pat ir civilizuotam žmogui, yra moralinė katastrofa. O religija – tai gyvas ryšys su psichiniais procesais, kurie priklauso ne nuo sąmonės, vyksta anapus jos, psichikos užkulisių tamsybėje. Nors daugybę tokių nesąmoningų procesų netiesiogiai gali paskatinti sąmonė, jie niekada neatsiranda dėl sąmoningos savivalės. Kiti, matyt, atsiranda spontaniškai, tai yra jų priežasčių negalime įžvelgti ir susieti su sąmone.“

Iš skyriaus apie dvasios fenomenologiją pasakose:

„Atvirai prisipažinusiu, man atrodo, kad ankstesnieji laikai iš tikrųjų nė kiek neperdėjo, kad dvasia neatsikratė savo demoniškumo, kad mokslo ir technikos raida kelia žmonėms vis didesnį pavojų būti apsėstiems. Nors dvasios archetipo poveikis gali būti ir geras, ir blogas, bet nuo žmogaus laisvo, tai yra sąmoningo. Sprendimo priklauso, ar net ir gėris nevirs į šėtoniškumą. Didžiausia nuodėmė yra nesąmoningumas, o jai kuo nuolankiausiai atsiduoda net tie, kurie turėtų būti žmonių mokytojai ir sektini pavyzdžiai. Ar kada nors pagaliau ateis metas, kai, užuot šitaip barbariškai laikę žmogų savaime suprantamu dalyku, imsimės labai rimtai ieškoti priemonių ir būdų, kaip išvaryti iš jo piktąsias dvasias, išvaduoti jį nuo apsėsimo ir nesąmoningumo, ir šį triūsą padarysime svarbiausiu kultūros uždaviniu? Argi neįmanoma pagaliau suvokti, kad vidinės žmogaus prigimties nepaveikia jokie išoriniai pokyčiai ir patobulinimai, kad galiausiai viskas priklauso nuo to, yra aiškaus proto, ar ne?“