Bruce Chatwin „Utzas“

Šitą minimalistinį dizainą mano akis jau buvo užmačiusi, yra bent keletas tokių leidyklos knygų. Vat, paprasta, toks santūrus, stilingas bei kūrybiškas viršelis, mažai žinoma leidykla (visgi, ne Alma Littera) ir jau užtenka, kad pagalvočiau, jog turinys bus vertas dėmesio, o ne šiaip sau pamirštamas romanėlis. Smegenyse jau yra tokia asociacija. Nors apie leidyklą beveik nieko nežinau, neapibūdinčiau, kokias knygas leidžia, apie autorių taip pat nesu iki šiol girdėjusi, bet „Utzas“ man jau „parduotas“. Matyt, patenku į tą auditoriją, kuriems ir pritaikytas visas apipavidalinimas.

P. S. Lapai surišti juodu siūlu! Ir tik baigusi skaityti knygą supratau, kodėl skyriai atskirti muselėmis. Paprastam skaitytojui tikrai tiek neužtruks, kol ateis supratimas, bet aš vis galvojau, gal tame yra kažkas daugiau ir taip baigėsi knyga.

- Apie ką

Sovietinė Čekoslovakija, Praha. Į miestą atvyksta žurnalistas ir jam rekomenduojama pasikalbėti su Utzu, Meiseno porceliano kolekcionieriumi. Visa istorija atskleidžiama žurnalisto akimis. Piešiama taip, kaip jam pasirodė ir faktai tokie, kokius jis tuo metu žinojo, ar įsivaizdavo. Tam momentui neprisiminė, ar Utzas su ūsais, tai nusprendė, kad be jų. Pasirodė, kad tik jau ne šiam vyrukui būti širdžių ėdiku, tad su moterimis nesisekė. Jei kokie papildomi faktai eigoje išaiškėja, tada nupiešiamas kitoks kolekcionieriaus vaizdas. Taip, turime nepatikimą pasakojimą, kuris lengvabūdiškai žaidžia su vaizduote ir nesikuklindamas leidžia sau pafantazuoti.

Parašyta su geru anglišku humoru, lengvesne ar stipresne pašaipėle. O romanas yra apie istorijos svarbą, pabėgimą į meną ar kitus, rodos, bereikšmius dalykus, tylų ir subtilų žmonių pasipriešinimą sistemai bei prisitaikymą.

- Įspūdžiai

Knyga skaitosi lengvai, niūrios mintys nespaudžia, po truputį susipažįstame su Utzu ir jo meile porcelianui. Netgi veikėjo mirtis pernelyg nepaveikia. (ne spoileris, knyga nuo to prasideda) Apskritai, skaitant jokių gilesnių jausmų užkabinta nebuvo. Bet satyrinė humoristinė forma turbūt ir buvo pasirinkta ne tam, kad vertume ir pergyventume dėl to, kas nutinka veikėjui, ar kad pažintume jo visą esybę.

Pradžioje labai smagiai kvatojau. Oj, galvojau, va, geras anglų humoras. Po to juokelių ir pašaipos pasidarė per daug. Jau nebelipo. Gal čia ir neturima tikslo ištisai linksminti iki garsaus kvatojimo. Kūriniai, kurių visa dvasia yra persmelkta lengva pašaipa, man patinka. Kartais apie rimtus dalykus norisi kalbėti juodo humoro forma ir ne visada norisi kentėti, verkti, niūriai mąstyti apie ateitį. Vienas kitas juokelis dabarties negandas priimti padeda lengviau.

Va taip lengvai mes ir sužinome apie Utzo bei kitų veikėjų laikyseną priespaudos akivaizdoje – tylus pasipriešinimas ir atsigręžimas į praeitį. Kolekcionierius rinko porcelianines figūrėles – daugeliui neįdomius meno kūrinius, kuriuos jis buvo įpareigotas po savo mirties perleisti valstybei. Ir eina ta santvarka velniop. Bent savo kambary galima gyventi meniškoje, kam gyvų, kam mirusių figūrėlių aplinkoje.

Knygoje autorius pašiepia, sovietinę santvarką, jos biurokratizmą, idealizmą. Tai kaip čia yra, proletariatui naudingos asmeninės kolekcijos, ar tai yra ne komunistiška? Pagrindinis veikėjas žaidžia kartu su sistema tam, kad išsaugotų savo padėtį ir svarbiausią gyvenimo turtą – kolekciją. Ir didelė dalis žmonių būtent taip ir gyveno. Namuose ir su draugais turėjo savo nuomones ir įpročius, bet atvirai santvarkai nesipriešino. Kita vertus, kliūna ir kapitalistiniam pasauliui, kurio gėrybės, rodos, be savojo didžiausio turto yra visiškai beskonės.

Taigi, norite pabėgti nuo gyvenimo negandų? Kolekcionuokite porcelianą, mielieji. Jei geidžiate dailios belaisvės – rinkite drugelius. Šiukštu nesumaišyti!

3 iš 5. Skaityti verta

Citatos:

„Ji nė už ką nebūtų apjuodinęs žmonių, kurie spausdina savo eilėraščius užsienio žurnaluose, rizikuodami patekti už tai į lagerį. Bet, jo manymu, tikrieji šios neįtikėtinos padėties didvyriai vis dėlto yra kiti – ne nuolat bambantys prieš partiją ir vyriausybę, o tyliai mintyse saugantys Vakarų civilizacijos lobius.

- Tylėdami, - aiškino jis, - jie išreiškia pačią didžiausią panieką tai valstybei, nes apsimeta, kad jos tiesiog nėra.“

„Marta instinktyviai suprato, kodėl Utzui taip rūpi smulkmenos: padažas padažinėje, iškrakmolyti marškinių rankogaliai, Sevro porceliano kavos puodeliai sekmadieniais – skrudintų miežių ir cikorijos kavai! Visa tai buvo smulkūs, bet rafinuoti nepaklusnumo gestai, kuriais jis parodydavo, kad dar nepasidavė.“

„Ir, Utzui sukaliojant figūrėlę žvakės šviesoje, aš staiga suvokiau deramai jo neįvertinęs – jis irgi šoko! Jam porcelianinių figūrėlių pasaulis ir buvo tikrasis pasaulis, o gestapas, saugumo agentai ir kiti niūrūs žaliūkai – tik netikri blizgučiai. Ir visi šio tamsaus amžiaus įvykiai – bombardavimai, blickrygai, perversmai, valymai – tik „tolimas triukšmas“.“

„Ten gyveno ir grupelė anglų, disidentų stebėtojų – šiuolaikinės istorijos profesorius ir trys literatūros pasaulio damos; užuot stebėję gyvūnus kokiame nors Rytų Afrikos nacionaliniame parke, jie atvyko šniukštinėti, kaip gyvena kita nykstanti rūšis – Rytų Europos intelektualas.“

„Man susidarė įspūdis, kad šis verteiviškas miestas gedi ne tiek praeities dienų klestėjimo, kiek prarastos vietos Europos istorijoje. Tai buvo miestas, priėjęs liepto galą.“