Art Spiegelman „Maus“

Lietuviškai pieštinės literatūros mažoka, o ir tai, ką turime, daugiausia orientuota į vaikišką auditoriją. Tad labai maloniai nustebau po mūsų dangumi suradusi tokią knygą kaip „Maus“.

- Apie ką

Tai yra autoriaus savaip papasakota jo šeimos istorija. Tėvai buvo Lenkijos žydai ir II-ojo pasaulinio karo metu išgyveno tai, ką teko išgyventi daugeliui. Po visko, persikėlė gyventi į JAV. Dabar daug turime knygynuose tokių knygų, tad, manau, nesunku įsivaizduoti, apie ką bus kalbama šiame grafiniame romane.

Piešimas nėra visai tradicinis – skirtingų tautybių žmonės nupiešti kaip gyvūnai. Lenkai buvo kiaulės (nežinau, kodėl būtent kiaulė), žydai – pelės, vokiečiai – katinai, amerikiečiai – šunys. Holokausto kontekste, manau, tai buvo labai geras sprendimas, kadangi žmogaus likimas nemažai priklausė nuo jo tautybės. Minusas – visi „veidai“ vienodi.

- Įspūdžiai

Neslėpsiu, piešimo stilius ne mano skonio. Vietomis veikėjai nuo fono ne itin išsiskiria, mažoka tuščių erdvių, tad puslapis atrodo perkrautas ir šiek tiek užtruko, kol akys apsiprato. Bet velniop visa tai, nes istorija bei vertimas labai geri, tėvukas Vladekas neužmirštamas, o pasakojimo būdas unikalus. Piešimas, šiaip ar taip, neblogas.

Knygoje mes atsiduriame dabartyje (t. y. apie 1980-uosius), kuomet Artis kalbina tėvą, kad šis daugiau papasakotų apie savo gyvenimą. Vladekui pasakojant nusikeliame į praeitį ir taip šokinėjame tarp dviejų laiko juostų. Tėvukas - tai kietas fruktas. Absoliutus skrudžas, nuolat besiskundžiantis senamadiškas bambeklis. Skaitydama apie jį ne kartą kvatojau. Aišku, istorijai progresuojant, jau juokas nebeėmė, bet knygos pradžią tikrai praskaidrino.

Dar labai patiko vertimas. Originalo neskaičiau, bet spėju, kad Vladekas angliškai kalbėjo su klaidomis, kadangi tai nėra jo gimtoji kalba. Lietuviškame vertime tas atsispindi ir labai prideda žavesio. Pavyzdžiui: „Bet aš pas juos kaip atėjau, buvo kaip jeigu karalius atėjo…“, „O po to tiesiog paliko… išvažiavo skaityti paskaitų į televizorių!“.

Turėjo jau paaiškėti, kad Arčio tėtis toli gražu ne tobulas žmogus. Viename interviu autorius minėjo, kad norėjo viską pavaizduoti taip, kaip buvo. Nenorėjo piešti vaizdo, neva daug išgyvenęs ir iškentėjęs Vladekas tapo pasikeitusiu ir geresniu žmogumi, vos ne šventuoju. Matyt, kai kurios knygos apie Aušvicą turi tokią potekstę, bet Spiegelman nuomone, kokia prasmė pasakoti istoriją, jei neparodysi tiesos. Su tėvu jam nebuvo lengva ir bene vieninteliai pokalbiai, kada jie sugebėdavo nesusipykti, buvo šnekant apie holokaustą. Ir tas tėtukas tikrai priminė kai kuriuos mano tėvų ar senelių bruožus. Kartais atrodydavo, Jėzus Marija, kaip su jais apskritai galima gyventi. Bet kuo toliau, tuo man žavingesni tokie veikėjai. Vladekas absoliučiai patiko! Kaip duktė, būčiau su juo tikrai konfliktavusi, bet skaitant jis man buvo labai žmogiškas ir kartu artimas. Žavus su tom visom savo ydom. Ko kitos istorijos apie Aušvicą galbūt neturi – tai pokalbių su išgyvenusiais. Dabarties dialogai su tėčiu šitą pasakojimą labai praturtina.

Autorius taip pat perteikė, kaip sunku kurti istoriją apie tai, ko pats neišgyveno ir kaip kartais atrodo, jog neturi teisės apie tokius baisius įvykius pasakoti. Pasikankinęs, nusprendė nusinešti šią temą į konsultaciją su savo psichoterapeutu, taip pat išgyvenusiu holokaustą. Abu kalbėjosi apie tai, kad kai kurie išgyvenusieji jaučia kaltę dėl to, kad liko gyvi. Kartais atrodo, kad gyventi tolygu pergalei, o mirti – pralaimėjimui. Tačiau nei išgyveno, nei mirė patys geriausi, viskas vyko atsitiktinai.

Vienareikšmiškai rekomenduoju. Nepalyginamai geriau, nei „Aušvico tatuiruotojas“.

4 iš 5

P. S. Pasirodo, kad yra toks žanras, kaip grafinis romanas ir tai yra ne tas pats kaip komiksas. Man patiko paaiškinimas, kad grafinis yra labiau kaip filmas, o komikas – kaip TV serialas. Nors sunku skirstyti. Jei istoriją leidžia kas mėnesį – tai komiksas. Manga (japonų komiksai) skaitau jau senokai, o šito žanrų skirstymo nežinojau. Na, gyveni ir mokaisi.