Annie Ernaux „Įvykis“

GROŽINĖ LITERATŪRA

12/19/20233 min read

Abortas. Oplia! Dar viena lengva temelė. Žinoma, sudomino, kad čia Nobelio premijos laureatė, bet tema... Buvo metas, kai tokie moraliniai, etiniai klausimai labai domino, bet su laiku tiesiog persisotinau jais. Atrodo, na ką čia labai pasakysi, moters kūnas - jos teisė rinktis. Girdėtos pasikartojančios mintys.


Na, bet knygutė plona, pamaniau, o kodėl gi neužrezervavus jos bibliotekoje? Kada nors prieis eilė.


- Apie ką


Panašiai, kaip su Osamu Dozai, tai yra autofikcinis kūrinys, tik čia autorė net nesistengia sudaryti įspūdžio, kad rašo apie išgalvotą veikėją. Ji stengiasi neminėti vardų, nes tai tikri žmonės, su kuriais susidūrė prieš 40 metų. Ir po tiek laiko nusprendė, kad šią istoriją būtina papasakoti.


Romanas yra apie vieną reikšmingą patirtį gyvenime - abortą tuomet, kai tai dar buvo nelegalu. Va čia mane pagavo! Dabar gi ne problema nueiti pas ginekologą pasidaryti "valymą", bet anksčiau juk už tai baudė. Kaip surasti žmogų, kuris atliks šią procedūrą? Visiškai kitoks išgyvenimas, nei dabar.


- Įspūdžiai


Iš pradžių aprašinėdama šią knygą ir įspūdžius leidausi į moralinius pasvarstymus, bet ne apie tai yra kūrinys, tad viską ištryniau. Nepasakyčiau, kad autorė moralizuoja ar svarsto, kuri pozicija aborto klausimu teisinga. Ne, ji aprašo savo patirtį, nes tai buvo nemažos dalies moterų patirtis. Dabar, kai abortai legalūs, jos vis tiek nutyli apie šią kadaise slapta atliktą procedūrą. Tegu jų patirtys būna išgirstos.


Kokius klausimus visgi kelia autorė? Labai įstrigo jos pasvarstymai apie tai, ar abortas uždraustas, nes tai yra blogai, ar veikiau mes abortą blogai vertiname, nes tai yra nusižengimas įstatymui? Pagaunu save, kad čia mano nuomonė eina pagal įstatymą. Gal ir 60-aisiais būčiau maniusi, kad teisinga yra tai, kas apibrėžta teisiškai? Įdomu.


Tema ne kukli ir, žinokit, čia gausit atvirai. Net iki detalių, kai pokšt ir išsprogo tas dalykas, vaisius. Bet ne taip, kaip kartais būna: prirašoma atgrasių dalykų, būtinai tik iš tamsiųjų sielos kertelių, būtinai apie apgailėtiną ir smerktiną elgesį, kai net atrodo, jog autorius siekia skaitytojui sukelti šleikštulį. Ne, nepasakyčiau, kad A. Ernaux knyga tokia. Čia atvirai reiškia būtent kaip ir buvo, kokius jausmus kėlė, kaip reagavo kiti žmonės, bet užuolankų su ir apibūdinimais, kurie kartais taip pagauna, kad uch.


Apie abortą dažnai išgirstu žiniasklaidoje, bet tas klausimas ne itin jaudina, nes Lietuvoje tai įstatymiškai legalu. Tačiau buvo laikai, kai tai buvo nusikaltimas. Kai moterys turėjo paslapčia ir užuominom ieškoti kitų moterų, kurios visa tai perėjo ir žino žmogų, galintį atlikti reikiamą procedūrą. Kai tekdavo prisiimti visą riziką sveikatai, nes negalėjai tiesiog nueiti pas gydytoją ir pasakyti: aš dariausi abortą, bet labai prastai jaučiuosi, ar galite mane apžiūrėti? Perskaičius šią knygą šovė į galvą suvokimas, kad čia vos ne kaip dabar nelegalus narkotikų pardavinėjimas, tik gal net pavojingiau, nes iškarto paveikia sveikatą. Autorė vienu metu save net lygina su kitais paribio žmonėmis. Esu dėkinga rašytojai, kad leido suprasti, koks tai buvo išgyvenimas.


Rekomenduoju visapusiškai. Kokie bebūtų jūsų nuomonė aborto klausimu. Čia galite pajusti, ką išgyvena moteris, tokioje keblioje situacijoje.


- Citatos


„Ir, kaip įprasta, negalėjai nustatyti, ar nutraukti nėštumą buvo draudžiama dėl to, kad tai blogis, ar tai buvo blogis dėl to, kad draudžiama. Žmonės smerkė pagal įstatymą, įstatymo jie nesmerkė.“


„… patenkintai sušuko: „Turit pilvuką!“ Kai papasakojau jai apie savo sportines žiemos pastangas, ji gūžtelėjo pečiais ir pridūrė: „O ką jūs manot, jis įgavo jėgų!“ Kalbėjo apie tai linksmai, kaip apie piktą sutvėrimą.“


„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsisiurbiančia į vyro lytį ir nepasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atvertas išorei. Toks pat kūnas kaip mano motinos.“


„Nežinau, ar pasiekiau siaubo paribius, ar grožio. Jaučiausi išdidi. Tikriausiai tai tas pats jausmas, kurį patiria vieniši jūreiviai, narkomanai ir vagys, - jausmas, kad nuėjai iki ten, kur kiti niekada neišdrįs nueiti.“