Aldona Ruseckaitė „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“

Ruseckaitė man jau pažįstama autorė, kadangi skaičiau jos knygą apie Vytautą Mačernį. O Putino „Altorių šešėly“ skaičiau dar mokykloje ir buvau vienas iš tų žmonių, kuriems kūrinys labai patiko. Panašu, kad šis veikalas turi daug heiterių. Vyras buvo kone pasiruošęs su manimi skirtis vien dėlto, kad teigiamai atsiliepiau apie šį romaną. Visa laimė, mus vienija panieka „Baltąjai drobulei“, tad santuoka išgelbėta. Ach… turiu minčių šią Škėmos knygą iš naujo perskaityti, nes suaugus tokia literatūra gali nušvisti kitaip. Nežinau kaip čia bus, reiks slėpti, jei patiks, ir gyventi dvigubą gyvenimą, kaip Putinui.

Ramiai nukrypau nuo pačios autorės, bet prisipažinsiu, kad ir kaip mėgstu Mačernį (perku jo poezijos knygas kaskart išėjus kitam leidimui), Ruseckaitės knyga neužsiliko namuose. Taigi, nebuvo iš tų, kurias norėtųsi skaityti antrą kartą. Daug yra knygų šioje kategorijoje. Tarp jų ir „EMMI“. Bet klausimas, ar verta skaityti pirmą kartą?

- Apie ką

Putiną, žinoma. Tiek savo, tiek keletos artimų moterų akimis: mama, sesuo, žmona ir mūza (meilužė?). Pamatome (nors gal jau visa Lietuva tai žino), kad Mykolaičio tėvai labai norėjo savo pirmagimį išleisti į kunigystę ir jis pakluso tėvų valiai. Stojo be didelio užsidegimo ir ten plačiau susipažino su literatūra bei pradėjo rašyti poeziją. Gerai pagalvojus, kunigai tuo metu buvo belenkaip įdomūs žmonės: kūrė Lietuvos literatūrą, atradinėjo lietuvišką žodį poezijoje, buvo aktyvūs visuomenės veikėjai ir labai stipriai prisidėjo prie mūsų šalies kūrimo. Įdomiausias jų man pasirodė Vaižgantas. Eikit, fantastiškas kietakaktis vyrukas. Būtinai reikės jo „Pragiedrulius“ perskaityti. Beje, čia ne lyrinis nukrypimas, jis knygoje minimas.

V. Mykolaitis taip pat buvo svarbus tuometinis veikėjas, aktyviai kūrė bei dėstė. Viena studentė, kantriu dėmesiu ir pavergė vyro širdį. Jos po to, deja, nelaukia rožėmis klotas gyvenimas, bet nepradėsiu viso turinio atskleidinėti, o tai nebus prasmės skaityti pačią knygą.

Čia pažįstame suvalkietišką uždaro ir užsispyrusio Putino charakterį. Pajuntame sesers begalinę meilę ir pagarbą broliui, skaudžiai patiriame motinos nusivylimą dėl nutrauktos kunigystės ir linkime mūzai Irenai sėkmės kovojant už Mykolaičio literatūrinį palikimą. Žmonai… na, nepamėgau jos, bet moteris gavo, ko norėjo.

- Įspūdžiai

Po Tapino „Vilko valandos“ visgi įvertinau Ruseckaitės literatūrinę kalbą. Pernelyg giliai į moterų gyvenimą ji nesiskverbė, Putinas centre, tačiau pasigedau mamos. Mažoka dėmesio jos gyvenimui. Galbūt informacijos nebuvo daug, nebuvo įžymi moteris, tiesiog kaimo žmogus.

Patiko Vinco ir sesers santykiai. Tegu jie ir nebuvo labai atviri vienas su kitu, tačiau meilė ir rūpestis labai juntami.

Atrodo, nemažai sužinojau apie V. Mykolaičio gyvenimą, bet taip pat jaučiuosi jo nepažinusi. Gal dėl to, kad buvo uždaras, mažai dalindavosi savo išgyvenimais, tad ir artimų moterų akyse lieka pilnai neatsiskleidęs. Matyt, jį pažinti per kūrybą reikia. Ta proga, įmetu labai mėgstamą Kernagio „Margi sakalai“ – Putino eilėraštį taip puikiai sudainuotą. Vis tiek, jo akustinis albumas yra pats geriausias.

iš 5

Citatos

„Kai dar studijuodamas Vincas laiške Vaižgantui pasiguodė nenorįs būti kunigu, valkioti sutanos, tačiau viską mesti neturįs jėgų – kaip gyvenimas stums, taip ir eisiu, klasikas net pyktelėjo, jį išbarė – bent apsimest norėčiau, jog mes gyvenimą stumiame, kad nereikia pasiduoti, kitaip neteksim energijos.“

„Tačiau kuklusis, orusis Mykolaitis laikėsi tvirtai, ši draugystė jam buvo svarbi ir reikalinga, jis nepaisė nei apkalbų, nei žmonos priekaištų. Ir vėl čia kietas suvalkietiškas stuburas – mano gyvenimas, aš jį ginu!“

„Vis daugiau ir giliau bendraudama, jaunoji mūza suvokė, kad tas vilko plaukas esąs jo asmenybė sudėtingumas, subtilumas, jos svoris, kuris įpareigodavo, savotiškai apsunkindavo kiekvieną su juo susiliečiantį asmenį. Jo aplinkoje negalėjo būti banalumo, paviršutiniškumo, gražbyliavimo, tuščių plepalų, jį erzindavo poza ir vaidyba. Kiekvienas, kuris bendraudavo su Mykolaičiu, turėjo pasitempti, kratytis trafareto, pakilti nuo kasdienybės laiptelio, sutelkti visas dvasios išgales.“