Agustina Bazterrica „Mes gyvuliai“

GROŽINĖ LITERATŪRADISTOPIJA

12/1/20233 min read

Knygos idėja atrodo dar ir kaip įdomi, ar ne? Visa gyvūnų mėsa tapo mirtina žmonėms, tad teko rasti kitokią mėsą. Nelabai noriu atskleisti, kokią, nes knygos nugarėlėje tai nėra minima. Prieš skaitydama aš jau turėjau supratimą, kokiame gi distopiniame pasaulyje vyksta veiksmas. Siužeto nežinojau, bet buvo aišku, kas gi ta ypatingoji mėsa. Labiau rekomenduoju skaityti, aklai, nežinant, kokia tai aplinka.


Bet dabar neišvengiamai teks tą pasaulį šiek tiek aprašyti. Tad žinokitės.


- Apie ką


Žmonės pradeda valgyti kitus. Ne gyvūnus, žinoma, nes jie mirtinai nuodingi. Bent jau taip teigia valdžia. Sąmokslas? Atsiranda žmonės, vadinami produktais. Niekas į juos nežiūri, kaip į tokius pačius. Jei teko kada skaityti, kaip tam tikru periodu europiečiai vertino juodaodžius ir kaip kai kuriuos laikė zoologijos sode, tai galite įsivaizduoti, kad „produktai“ nebuvo laikomi panašiais į mus. Ne, ten ne žmonės.


Visą pasaulį matome naujųjų laikų fermos savininko akimis ir pereiname per kasdienes situacijas, kur puikuojasi ne kiaulių kojos, o „produktų“, kur skerdžiami dvikojai primatai. Mūsų pagrindinis herojus šiek tiek pasiparina, smerkia kitus, patiria prieštaringus jausmus, bet yra pilnai šio naujojo pasaulio dalis.


- Įspūdžiai


Ne ypatingi. Labai daug visko, kas aprašyta, siekia šokiruoti. Pavėlavau į šį traukinį, nes žinojau, kad bus valgoma žmogiena. Pagrindinio veikėjo vidinis pasaulis man taip ir liko svetimas. Gal autorė tikslingai pasirinko jį aprašyti taip, kad nesukeltų per daug emocijų ar būtų sudėtinga tapatintis su šiuo veikėju? O gal čia tiesiog man jis pasirodė blankus. O kitkas jau nešokiravo. Tai va, ir mažoka buvo emocijų skaitant. Pasirodė, kad be šoko, knyga nelabai daug ką ir teturi pasiūlyti. Siužetas tikrai nebuvo ypatingas. Na, pats pasaulis unikalus, tačiau veiksmas jame nelabai. Žinoma, imant atskirus elementus, galima rasti daug ko įdomaus, bet nelabai intriguojančiai visa tai aprašyta.


Susiradau interviu su Agustina Bazterrica, kuri knygą nusprendė parašyti po to, kai ją giliai sukrėtė dokumentika apie gyvulių fermas ir baisias sąlygas jose. Gerai pagalvojus, autorės aprašyta distopijos idėja turbūt buvo kilusi ne vienam vegetarui. Tačiau mane kaip tik atmušė, nes negaliu tikėti šituo pasauliu. Mes žmonių nevalgome, o kad visa gyvūnija taptų nuodinga žmogui yra kone neįmanoma. Turbūt būčiau gerokai labai šokiruota peržiūrėjusi tą pačią dokumentiką, kuri taip paveikė autorę.


Gerai, užteks. Kodėl verta skaityti knygą. Idėja tikrai įdomi jau vien tik dėl to verta. Daug yra knygų su klišinėmis istorijomis ir neretai jas vis tiek įdomu skaityti. Tačiau čia gana unikalus pasaulis ir iš to išplaukia visai kitokie klausimai apie žmogaus prigimtį bei visuomenę, nei skaitant detektyvą ar meilės kitą romaną.


Autorė tikrai pasistengė parodyti įvairias šio pasaulio spalvas. Net jei žinosite pagrindinę knygos idėją, patikėkite, nežinote šio pasaulio iki tokių smulkmenų, kokios čia parodytos. Skaitydama viską įsivaizdavau. Tikrai galima pagirti už gebėjimą žodžiais piešti vaizdus, jaučiausi beveik kaip žiūrėdama filmą. Tokį, kur vieną kartą pažiūrėti visai įdomu, bet antro karto nebus.


Dar galiu paminėti, kad turime gana platų pasaulio spektrą. Ne tik šlykštynės ir ojojoj, kokie tie viską pagal įstatymą darantys naujųjų laukų žmonės yra siaubingi. Bet ir tam tikros protesto apraiškos per grafitį; atskiros žmonių grupės į šį pasaulį žvelgiančios kone dvasiškai, bet kartu iškreiptai.


Daug ko yra įdomaus. Bet ne man. O kokios jūsų nuomonės? Ar nesinorėjo susilaikyti nuo mėsos valgymo po šios knygos?


Citatos:


„Kitaip tariant, nužudytų, nors šio žodžio neverta tarti balsu. Kol plėšiasi nuo kūno sudrėkusius marškinėlius, stengiasi nuginti įkyrią mintį, jog ne kas kita, o žmonės auginami tam, kad vėliau taptų mėsiniais gyvuliais. Nuėjęs prie šaldytuvo įsipila ledinio vandens. Iš lėto gurkšnoja. Galvoje vienas po kito aidi įspėjimai, kad tam tikri žodžiai sąmoningai maskuoja pasaulio siaubą.

Tie žodžiai patogūs, nugludinti. Įteisinti.“


„- Sakau, Marisa, užmiestyje ar darbe niekas nenaudoja skėčio, niekam nė į galvą nešauna tokia nesąmonė. Ar nemanai, kad tikimybė užsikrėsti virusu didesnė įgėlus uodui, kuris galėjo misti gyvūnų krauju?

- Ne, nes vyriausybė tikina, kad uodai nepavojingi.

- Vyriausybei terūpi tave valdyti, tam ji skirta.“


„Gastonas Šafė nusišypso ir aistringai, užtikrintai išberia Aukojimo bažnyčios šūkį: „Žmogus – tai viso pasaulio blogio šaknys. Esame savo pačių virusas.“