Agatha Christie „Rugiai kišenėje“

Ir visgi, kaip malonu perskaityti gerą ir paprastą knygą.

Prieš kelis mėnesius su vyru buvau bibliotekoje ir mums pareklamavo knygų klubą, kuriame skaito detektyvus. Užklausė, ką mes mėgstame. Sherlock Holmes ir Agatha Christie. Oj, sako, detektyvai nuo to laiko nuėjo ilgą kelią.

Nežinau, neteko moderniųjų detektyvų skaityti. Iš skandinaviškų trilerių teskaičiau K. Avgetegen "Šešėlį". Na, ta knyga tikrai nepaskatino toliau domėtis šiaurės autorių kūryba. Neseniai į rankas paėmiau visur dabar matomo Chris Carter "Krucifiksą". Po 70 puslapių nusprendžiau, kad tiek jau to, nesikankinsiu. Gal vis ne ant to grėblio užlipu? Ne, reikia grįžti prie seno ir gero. Namuose turiu gal 7 A. Christie knygas, kurios ramiai manęs laukia, kad būtent tokiais momentais nuramintų. Viskas tvarkoje, yra gerų detektyvų ir patikimų autorių.

- Apie ką

„Rugiai kišenėje“ yra ne pompastiška ir plona knygelė. Nesileiskite suklaidinami viršelio, miškas ten šiaip dėl vaizdo, kaip ir nuogos moterys vėlesnės Eridano knygose, kuomet net azartas paima išsiaiškinti, ar ta moteris kaip nors galėtų būti susijusi su knyga. Istorija prasideda nuo to, kai netikėtai (o kaip gi kitaip, čia juk apie nusikaltimus rašo) miršta kontoros savininkas ir įtariama, kad jis buvo nunuodytas kukmedžio uogomis. Inspektorius Nilas, labai taktiškas ir protingas detektyvas, ima klausinėti darbuotojus, o vėliau ir šeimos narius ir po truputį patenkame į autorės rezgamą labirintą, kur gana greitai pradedame įtarti vieną žmogų, bet staiga mums sumaišomos kortos, tai ne, vadinasi, tą kitą reikia įtarinėti. Esame ne mažiau sutrikę nei inspektorius, bet pora versijų turime.

Tuomet pasirodo guvi senučiukė Misis Marpl, ant kurios laikosi visa Skotland Jardo policija, tik čia ji gelbsti kitame rajone ir savo smalsumu, gebėjimu bendrauti, nuovokiu protu bei neįtartina išvaizda įgyja žmonių pasitikėjimą, užliūliuoja juos iki neatsargaus leptelėjimo ir išaiškina nusikaltimą.

- Įspūdžiai

Po Holivudinio skaitalo buvo labai smagu grįžti prie subtilaus A. Christie humoro ir prie rašymo stiliaus, kuris lyg ir neypatingas, bet teikiantis malonumą. Istorija sukta susukta, ir gudresnė nei gyvenime būtų, bet čia knyga, detektyvas. Dėl skaitytojų pasimėgavimo autorė stengėsi sukurpti įdomią istoriją, o ne dėl to, kad galvotume, tikrai, ir realiam gyvenime juk kasdien taip nutinka.

Labai patiko trumpi, bet taiklūs žmonių aprašymai. Autorė puikia apibūdina psichologinį profilį, nesiveldama ir bereikalingai ilgus aprašymu. Veikėjai tikrai nėra daugialypiai ar gilūs, jie turi po vieną profilį ir tiek. Autorė mėto pėdas ir klaidina skaitytoją, kol galų gale atskleidžia kortas ir didžiuojasi savo išmone. Tai paprasta knyga, ne kaip gurmaniškas, bet ir ne kaip pigus saldainis – suvalgiau su pasimėgavimu.

4 iš 5

Citatos

"Ši nebejauna, sunerimusio veido moteris priminė avį. Mis Somers užplikė arbatą dar neužvirusiu vandeniu - vargšelė niekada tiksliai nežinojo, kada užverda arbatinukas. Tai buvo vienas iš daugelio dalykų, kurie kasdien kėlė jai nerimą."

„O paskui abi šias emocijas nustelbė pasididžiavimas – taip triumfuoja mokslininkas, pagal žandikaulio fragmentą ir dvejetą dantų sėkmingai rekonstravęs priešistorinio gyvūno atvaizdą.“